Michel Ney
| Mišelis Nėjus pranc. Michel Ney | |
|---|---|
| |
| M. Nėjus | |
_duc_d%27Elchingen.svg)
| |
| Michel Ney herbas | |
| Gimė | 1769 m. sausio 10 d. Saarlouis, Saro kraštas |
| Mirė | 1815 m. gruodžio 7 d. (46 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Per Lašezo kapinės |
| Veikla | Prancūzijos maršalas, Napoleono karų dalyvis |
 Vikiteka |
Michel Ney |
Mišelis Nėjus (pranc. Michel Ney), 1769 m. sausio 10 d. Saarlouis mieste – 1815 m. gruodžio 7 d.) – kunigaikštis de Elchingeno, taip pat prancūzų karys, vėliau maršalas.[1] Pasižymėjo Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu ir Napoleono karų laikotarpiu. Buvo vienas iš 18 Prancūzijos maršalų, kurie gavo šį laipsnį, kaudamiesi Napoleono pusėje.
Biografija
redaguotiGimė 1769 m. sausio 10 d. Saarlouis mieste, tuomet priklausiusiame Prancūzijai, dabartiniame Vokietijos Saro krašte. 1788 m. pradėjo tarnauti eiliniu husarų pulke. Netrukus užsitarnavo narsaus kavaleristo šlovę. Drąsą demonstravo ir per revoliucijos karus. 1792 m. Nėjui buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis tapo generolo Lamaršo adjutantu. 1792–1794 m. kovėsi Šiaurės armijos gretose. 1796 m. tapo brigados, o 1799 m. divizijos generolu. 1802 m. Mišelis Nėjus, tarpininkaujant Žozefinai Bonapart, vedė jos dukters Hortenzijos artimą draugę Luizą Olgą Aglaj. Po šios santuokos Nėjus suartėjo su Bonapartų-Boharnė klanu. 1805 m. tapo Didžiosios armijos 6-ojo korpuso vadu. Pasižymėjo mūšiuose prie Elchingeno, Jėnos, Eilau ir kt. Prie Elchingeno (1805.10.14) pats asmeniškai vadovavo dviejų pulkų atakai per Dunojų. Nors pasipriešinimas buvo aršus, Nėjui pavyko užimti Elchingeno abatiją ir Ober Elchingeno kaimą. Draugų ir kareivių Nėjus buvo vadinamas „Narsiausiu iš narsiausių“. Napoleonas taip yra pasakęs apie jį: „Tai liūtas, o ne žmogus!“. 1808 m. vadovavo 6-ajam Ispanijos armijos korpusui. Prieš pat prasidedant žygiui į Rusiją 1812 m. Napoleonas paskyrė Nėjų Didžiosios armijos 3-iojo korpuso vadu. Maršalas Nėjus – vienas pagrindinių Borodino mūšio herojų.
Gruodžio 13 d. vadovavo paskutiniam mūšiui Lietuvoje, prie Kauno, kur jam pavyko kelioms valandoms sulaikyti Rusijos armijos judėjimą. 1814 m. Nėjus ryžosi pareikšti Napoleonui Bonapartui, kad armija atsisako paklusti imperatoriaus įsakymams. Atėjus į valdžią Burbonams, užėmė aukštą padėtį armijoje, buvo apipiltas karališkomis malonėmis. 1814 m. Nėjui buvo suteiktas Prancūzijos pero titulas, jis vadovavo Didžiosios armijos kavalerijai – kirasyrams, dragūnams, raitiesiems jėgeriams ir ulonams. Tų metų gegužės mėn. tapo 6-osios karinės apygardos gubernatoriumi. Kai ištremtas Napoleonas 1815 m. išsilaipino Prancūzijoje, pažadėjo karaliui Liudvikui XVIII atvežti Bonapartą, „geležiniame narve“.
Tačiau vėliau Nėjus palaikė Prancūzijon grįžusio imperatoriaus pusę. Kai Napoleonas suformavo savuosius Perų rūmus, ten perėjo ir Nėjus. Per mūšį prie Vaterlo gavo Napoleono įsakymą bet kokia kaina užimti La-ė-Sent poziciją. Po didelių pastangų jam pavyko užimti šią svarbią poziciją – anglams tai buvo pats kritiškiausias mūšio momentas.
Kai Napoleonas antrą kartą neteko sosto, Nėjus buvo suimtas ir rugpjūčio 19 d. uždarytas Konsjerži kalėjime Paryžiuje. Karo teismas (jam vadovavo maršalas Žanas Batistas Žurdanas, nariai maršalai André Masséna, Mortjė, Ožero), pareiškė, kad dėl savo nekompetencijos negali nuspręsti šios bylos baigties ir perdavė Nėjaus bylą Perų palatai. Čia karvedys buvo nuteistas mirties bausme ir 1815 m. gruodžio 7 d. sušaudytas.
Palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Ney Michel (Mišelis Nė, Nėjus). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 194 psl.