Matas Untulis
| Matas Untulis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1889 m. rugsėjo 21 d. Rumšaičiai, Ylakių valsčius, Mažeikių apskritis, Rusijos imperija
|
| Mirė | 1952 m. rugsėjo 9 d. (62 metai) Lelėnai, Rietavo rajonas
|
| Tėvai | Juozas Untulis |
| Lietuvos Respublikos Seimo atstovas | |
| Veikla | Lietuvos pedagogas, , teisininkas, publicistas, vertėjas, rašytojas, istorikas, kalbininkas, politinis bei visuomenės veikėjas |
| Partija | Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija |
| Alma mater | Saratovo universitetas |
Matas Untulis (1889 m. rugsėjo 21 d. Rumšaičiai, Ylakių valsčius, Mažeikių apskritis, Rusijos imperija – 1952 m. rugsėjo 9 d. Lelėnai, Rietavo rajonas) – Lietuvos pedagogas, teisininkas, publicistas, vertėjas, rašytojas, istorikas, kalbininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.
Biografija redaguoti
Gimė valstiečių šeimoje, brolis Bronius Untulis užaugo ir taip pat tapo iškilia asmenybe: pedagogu, kultūros veikėju ir istoriku. M.Untulis mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. 1910–1912 m. studijavo Kijevo universiteto Teisės fakultete. 1910 m. Lietuvių mokslo draugijai jis įteikė pirmuosius savo tautosakos ir kraštotyros užrašus. 1912 m. Sedoje suimtas už lietuvišką veiklą, kalintas, už priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai pašalintas iš universiteto. 1915 m. eksternu baigė Saratovo universitetą.
Nuo 1916 m. mokytojavo Rusijoje, lietuvių pabėgėlių mokykloje Velikije Lukuose. Grįžęs į Lietuvą dėstė lietuvių kalbą Telšių vidurinėje mokykloje, nuo 1918 m. Vilniaus gimnazijos mokytojas.
1920 m. gegužės 15 d. – 1920 m. spalio 15 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas IV (Telšių) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į LSLDP ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką. Po 5 mėnesių Seimo nario mandato atsisakė.
Dirbo pedagoginį, švietėjišką darbą. 1920 m. liepos mėn. – 1923 m. rugpjūčio 20 d. Švenčionių „Ryto“ gimnazijos direktorius, tačiau okupacinei lenkų valdžiai nepatiko jo lietuviška veikla, ji 1923 m. atsisakė jam suteikti pilietybę, vėliau ištrėmė iš Vilniaus krašto kaip „litvomaną“. 1924 m. vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos steigėjų.[1]
Nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. – Palangos vidurinės mokyklos direktorius, nuo 1927 m. kovo 15 d. iki 1927 m. lapkričio mėn. – Ylakių progimnazijos direktorius. Dėl laisvamaniškų pažiūrų iš mokyklos atleistas. Domėjosi ir rinko tautosaką, lietuvių folklorą.[2]
1928 m. rudenį M. Untulis sugrįžo į Vilnių. Lietuvių mokslo draugijoje vadovavo lietuvių kalbos žodžių ir ir tautosakos rinkimui. Užrašė apie 80 000 žodžių, apie 5 000 įvairių žanrų tautosakos kūrinių. Bendradarbiavo leidiniuose „Vilniaus rytojus“, „Vilniaus žinios“, „Vilniaus žodis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Aušrinė“ ir kituose. Nuo 1933 m. Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. Organizavo „Folkloro rinkimo mokslo kursus“, kurių veikla vėliau plačiai išsiplėtė. 1931 m. Lietuvių mokslo draugija paskelbė atsišaukimą į Vilniaus krašto lietuvių visuomenę, jog „Tautosakos rinkimas yra pirmiausias ir skubiausias Vilniaus krašto lietuvių reikalas“. Už aktyvią veiklą grupė lietuvių, tarp kurių buvo ir M. Untulis, 1936 m. ištremti iš Vilniaus krašto.
Apsistojo Kaune, vėl tapo bedarbiu, kentė vargą, badą, susirgo, pateko į TBC ligoninę. Po kurio laiko vėl pradėjo rinkti žodžius lietuvių kalbos žodynui Žemaitijoje. Po 1940 m. liepos 21 d. M. Untulis atsidūrė „pensininkų nusipelniusiųjų kategorijoje“. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Ylakių valsčiaus Vabalių kaime, kur rinko tautosaką ir medžiagą žodynui.
Nuo 1945 m. spalio 1 d. Lietuvių kalbos instituto mokslinis bendradarbis. Vietinėje spaudoje skelbė liaudies pasakų, dainų, kitos kūrybos pavyzdžius, padėkas tautosakos, žodžių bei muziejinių eksponatų rinkėjams, jų darbų apžvalgas, taip pat skelbimus, atsišaukimus, geriausių dainininkų nuotraukas, kitą medžiagą. Subūrė nemažą būrį kraštotyros darbuotojų.
Žuvo 1952 m. neaiškiomis aplinkybėmis.[3]
Slapyvardžiai redaguoti
Spaudoje pasirašinėjo kaip Laisvūnas, Leliuna, Mažas Ukininkas, Šatiškis. Taip pat trumpiniais M.U., M.Unt., U.M., Unt. Kartais vardą Matas pakeisdavo į Mykolas.[4]
Bibliografija redaguoti
- Naudingo žmogaus gyvenimas, 1916 m.
- Ar viską žinau, 1927 m.
- Kodėl prarastas Vilnius, 1931 m.
- Lietuvos vietovardžių slavinimas, 1938 m.
- Nuo Perkūno iki Bazilikos, 1938 m.
- Simonas Daukantas. Žemaičių pasakos, parengė spaudai, 1941 m.
- Ukrainiečių noveles, parengė spaudai, 1953 m.
Literatūra redaguoti
- Untulis Matas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1965, t. 32, p. 260.
- Tamošaitis M., Untulis Matas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 402–403.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Jonas Kairiūkštis – mokslo, minties ir sąžinės laisvės gynėjas – Ateizmas ir ateistai“. ateizmasirateistai.lt. 2014-12-03. Suarchyvuota iš originalo 2015-03-02. Nuoroda tikrinta 2016-05-08.
- ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
- ↑ https://www.vle.lt/Straipsnis/Matas-Untulis-98071
- ↑ Lietuviškieji slapyvardžiai, 2004, t. 1, p. 294