Zaksenhauzeno koncentracijos stovykla

Koordinatės: 52°45′57″ š. pl. 13°15′51″ r. ilg. / 52.76583°š. pl. 13.26417°r. ilg. / 52.76583; 13.26417

Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklanacių įsteigta koncentracijos stovykla, 1936-1945 m. veikusi Vokietijoje, Brandenburgo žemėje, Oranienburgo miesto Zaksenhauzeno rajone, 35 km į šiaurę nuo Berlyno. Penkerius metus po Antrojo pasaulinio karo sovietai naudojo perimtą objektą kaip specialiąją stovyklą.

Pagrindinis įėjimas
Stovyklos kaliniai

IstorijaKeisti

Stovykla buvo įkurta 1936 m. liepą. Kalinių skaičius įvairiais metais siekė 60 000 žmonių.[1] Stovykloje skirtingomis aplinkybėmis žuvo daugiau nei 100 000 žmonių.[2] Nuo 1936 m. rugpjūčio 2 d. prie stovyklos buvo įsikūrusi Koncentracijos stovyklų inspekcijos būstinė, pavaldi SS Vyriausiajai administracijos ir ūkio valdybai. Čia buvo ruošiami ir perkvalifikuojami „kadrai“ jau veikiančioms ir naujai kuriamoms stovykloms. Zaksenhauzene buvo laikomi politiniai kaliniai, karo belaisviai, netradicinių mažumų atstovai (homoseksualai, Jehovos liudytojai, masonai).[3] Koncentracijos stovyklą sudarė keletas mažesnių lagerių, buvo įrengta dujų kamera ir medicininių eksperimentų zona. Su kaliniais buvo elgiamasi nežmoniškai, jie buvo verčiami dirbti, marinami badu ir atvirai žudomi.

Karui baigiantis, 1945 m. balandžio 21 d., kaliniai pėsčiomis buvo išvaryti į „mirties žygį“. Daugiau nei 30 000 kalinių turėjo būti kolonomis po 500 žmonių nuvaryti prie Baltijos jūros kranto, pakrauti į baržas, išplukdyti į atvirą jūrą ir nuskandinti. Keli šimtai atsiliekančių ir išsekusių žygyje buvo sušaudyti. Tačiau planuotas masinis kalinių naikinimas nebuvo įvykdytas – priartėjusi sovietų kariuomenė juos išlaisvino žygyje. Užimtoje stovykloje buvo likę apie 3 000 kalinių. Paskutinis stovyklos komendantas buvo štandartenfiureris Antonas Kaindlas, 1948 m. miręs sovietų gulage Vorkutoje.

NKVD stovyklaKeisti

Pasibaigus karui, Oranienburgas atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje. Stovyklos pastatus perėmė NKVD ir naudojo kaip specialiąją stovyklą. Stovykloje buvo laikomi nacių funkcionieriai, politiniai kaliniai ir sovietų karo tribunolų nuteisti kaliniai. Tarp 60 000 žmonių, internuotų per penkerius metus, buvo 6 000 vokiečių karininkų, perkeltų iš Sąjungininkų stovyklų.[4] Kiti buvo nacių funkcionieriai, antikomunistai ir rusai, įskaitant nacių kolaborantus. Iki stovyklos uždarymo 1950 m. pavasarį mažiausiai 12 000 mirė nuo netinkamos mitybos ir ligų.[5]

1956 m. VDR vyriausybė stovyklos teritorijoje įsteigė nacionalinį memorialą, kuris nuo 1961 m. tapo atviru visuomenei.

 
Vartai su žymiąja fraze „Arbeit macht frei“ (Darbas išlaisvina)

Žymūs kaliniaiKeisti

Zaksenhauzene buvo uždaryta žymių kalinių:

ŠaltiniaiKeisti

  1. Sachsenhausen : Путеводитель / Музей лагеря Заксенхаузен, отв. ред.: Эдуард Ульман. — Берлин : 1979, 17 с.
  2. Sachsenhausen : Путеводитель / Музей лагеря Заксенхаузен, отв. ред.: Эдуард Ульман. — Берлин : 1979, 18 с.
  3. Cuerda-Galindo, Esther (2017). „Study of deaths by suicide of homosexual prisoners in Nazi Sachsenhausen concentration camp“. PLOS ONE 12 (4): e0176007. Bibcode:2017PLoSO..1276007C. PMC 5398659 . PMID 28426734. doi:10.1371/journal.pone.0176007. 
  4. Butler, Desmond (17 December 2001). „Ex-Death Camp Tells Story of Nazi and Soviet Horrors“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2012-08-24. 
  5. „The Soviet special camp No.7 / No. 1 1945 - 1950“. Suarchyvuotas originalas 24 September 2015. Nuoroda tikrinta 2012-08-24. 

NuorodosKeisti