Izraelio okupuotos teritorijos

Izraelio okupuotos teritorijos – nuo 1967 m. Šešių dienų karo Izraelio okupuotos Palestinos teritorijosGazos Ruožas ir Vakarų Krantas – bei Golano aukštumos. Izraelis taip pat buvo okupavęs Sinajaus pusiasalį ir pietų Libaną. Iki Šešių dienų karo Palestinos teritorijos buvo užimtos Egipto (Gazos Ruožas) ir Jordanijos (Vakarų Krantas). Sinajus priklausė Egiptui, Golano aukštumos – Sirijai.

  Izraelis
  Izraelio okupuotos teritorijos
  Kaimyninės valstybės

1967–1981 m. keturios okupuotos teritorijos buvo įtrauktos į Izraelio karinę guberniją, o Jungtinės Tautos jas laikė „okupuotomis arabų teritorijomis“.[1] 1981 m. pagal Egipto ir Izraelio taikos sutartį, kuria Egiptas pripažino Izraelį, o Izraelis grąžino Egiptui Sinajaus pusiasalį, karinė gubernija panaikinta. Pasirašęs sutartį su Egiptu, Izraelis prijungė Golano aukštumas prie Šiaurės apygardos, o Gazos Ruože ir Vakarų Krante įvedė civilinę valdžią.[2] Nepaisant karinės gubernijos panaikinimo ir atsižvelgiant į Egipto reikalavimus, terminas „okupuotos arabų teritorijos“ ir toliau buvo vartojamas apibūdinti Vakarų Krantui (su Rytų Jeruzale, kurią Izraelis aneksavo 1980 m.), Gazos Ruožui ir Golano aukštumoms.

Tarptautinis Teisingumo Teismas,[3] JT Generalinė Asamblėja[4] ir JT Saugumo Taryba laiko Izraelį okupuojančia jėga.[5] JT specialusis pranešėjas Richard Falk pavadino Izraelio okupaciją „tarptautinės teisės pažeidimu“.[6] Izraelio Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Izraelis Vakarų Krante vykdo „karinę okupaciją“.[7] Tačiau Izraelio vyriausybė Vakarų Krantą laiko ne okupuota, o „ginčytina teritorija“.[8]

2005 m. Izraelis vienašališkai pasitraukė iš Gazos Ruožo. JT ir daugelis žmogaus teisių organizacijų tebelaiko Izraelį Gazos Ruožo okupuojančia jėga dėl jo vykdomos teritorijos blokados,[9] tačiau Izraelis tai atmeta.[10]

2024 m. liepos 19 d. Tarptautinis Teisingumo Teismas nusprendė, jog Izraelio vykdoma Palestinos teritorijų okupacija yra neteisėta ir prilygsta apartheidui.[11] 2024 m. rugsėjo 18 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, reikalaujančią Izraelio per metus nutraukti okupaciją.[12]

Okupuotos teritorijos

redaguoti
 
Situacija po 1948 m. arabų–Izraelio karo.
  Egipto okupuotas Gazos Ruožas
Sinajaus pusiasalis Pietų Libanas Golano aukštumos Vakarų Krantas
(be Rytų Jeruzalės)
Rytų Jeruzalė Gazos Ruožas
Okupacijos laikotarpis 1956–1957,
1967–1982
1948–1949,
1982–2000
1967–dabar 1967–dabar 1967–dabar 1956–1957,
1967–2005
2023–dabar (iš dalies)
Į teritoriją
pretenduoja
  Egiptas   Libanas   Sirija   Jordanija (1949–1988)
  Palestina (1947–dabar)
  Jordanija (1949–1988)
  Palestina (1947–dabar)
  Egiptas (1949–1979)
  Palestina (1947–dabar)
Šiuo metu valdo   Egiptas   Libanas   Izraelis   Palestinos autonomija (A ir B zonos)
  Izraelis (B ir C zonos)
  Izraelis  Hamas“ ir   Izraelis
Izraelis laiko savo teritorijos dalimi Ne Ne Taip, kaip Šiaurės apygardos dalis De jure ne, bet de facto žydų naujakuriams leidžiama gyventi nausėdijose C zonoje Taip, kaip nedaloma Jeruzalė Ne, bet Izraelis išlaikė perėjimo punktų, teritorinių vandenų ir oro erdvės kontrolę nuo okupacijos pabaigos 2005 m.
Buvusi Palestinos mandato dalis Ne Ne Pietinė dalis
(iki 1923 m.)
Taip Taip Taip
Yra žydų nausėdijų Ne (iškeldintos 1982 m.) Ne Taip Taip Taip Ne (iškeldintos 2005 m.)

Šaltiniai

redaguoti
  1. Carter Says Error Led U.S. to Vote Against Israelis
  2. „The situation in the occupied Arab territories“ (PDF).
  3. „Legal Consequences of the Construction of a Wall in the Occupied Palestinian Territory“. International Court of Justice. 9 July 2004. Suarchyvuotas originalas 24 September 2015. Nuoroda tikrinta 2012-04-29.
  4. „Israeli settlements in the Occupied Palestinian Territory, including East Jerusalem, and the occupied Syrian Golan“. United Nations Information System on the Question of Palestine. 2012-12-01. Suarchyvuotas originalas 2017-10-10. Nuoroda tikrinta 2012-04-29.
  5. Strongly deplores the continued refusal of Israel, the occupying Power, to comply with the relevant resolutions of the Security Council and the General Assembly; Ruth Lapidoth; Moshe Hirsch (1994). The Jerusalem Question and Its Resolution: Selected Documents. Martinus Nijhoff Publishers. pp. 351–. ISBN 978-0-7923-2893-3. Nuoroda tikrinta 15 January 2012.
  6. „Controversial UN expert: If talks fail, Hague should opine on Israel“. The Times of Israel.
  7. Beit Sourik Village Council v. The Government of Israel. (PDF) . Retrieved on April 4, 2017.
  8. „Israel, the Conflict and Peace: Answers to frequently asked questions“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 2009-12-30. Suarchyvuotas originalas 2015-02-19. Nuoroda tikrinta 2015-01-24.
  9. „SPOKESPERSON's DAILY HIGHLIGHTS“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 8 May 2012. Nuoroda tikrinta 29 April 2012.
  10. „Ambassador Prosor addresses the UN Security Council“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 2014-07-18. Suarchyvuotas originalas 2015-02-19. Nuoroda tikrinta 2015-01-24.
  11. Associated Press, 'Israel’s settlement policies break international law, court finds,' The Guardian 19 July 2024.
  12. „UN General Assembly widely supports a Palestinian resolution demanding Israel end its occupation“. AP News. 18 September 2024.