Palestinos mandatas

Didžiosios Britanijos mandatinė teritorija (1920–1948)

Palestinos mandatas (angl. Mandatory Palestine, arab. فلسطين الانتدابية = Filasṭīn al-Intidābiyah, hebr.פָּלֶשְׂתִּינָה (א״י)‏‎ = Pāleśtīnā (E.Y.)) – Didžiosios Britanijos mandatinė teritorija Palestinos regione, gyvavusi 1920–1948 m.[1] Administracinis centras – Jeruzalė.

Palestinos mandatas
angl. Mandatory Palestine
arab. فلسطين الانتدابية
hebr.פָּלֶשְׂתִּינָה (א״י)‏‎
Didžiosios Britanijos mandatinė teritorija

1920 – 1948
 

 

Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Location of
Palestinos mandatas 1946 m.
Sostinė Jeruzalė
Kalbos Anglų, arabų, hebrajų
Religija Islamas, judaizmas, krikščionybė
Valdymo forma Mandatinė teritorija
Vyriausiasis komisaras
 1920–1925 (pirmas) Herbert Louis Samuel
 1945–1948 (paskutinis) Alan Cunningham
Era
 - Britanijai priskirtas mandatas 1920 m. balandžio 25 d.
 - Izraelio nepriklausomybės deklaracija 1948 m. gegužės 14 d.

Istorija

redaguoti

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918) vykęs arabų sukilimas prieš Osmanų valdžią ir britų Egipto ekspedicinės pajėgos išstūmė turkus osmanus iš Levanto.[2] 1915–1916 m. Mekos šerifas Chuseinas ibn Alijus ir britų diplomatas Henris Makmahonas apsikeitė laiškais, kuriuose britai pažadėjo pripažinti arabų nepriklausomybę, jie šie sukiltų prieš turkus. Nepaisant to, remdamosi Saikso ir Piko susitarimu, D. Britanija ir Prancūzija pasidalijo arabų teritorijas.

Problemą dar labiau apsunkino 1917 m. Balfūro deklaracija, kurioje Didžioji Britanija pažadėjo remti „tautinių žydų namų“ Palestinoje įkūrimą. Karo pabaigoje britai ir prancūzai sudarė bendrą „okupuotos priešo teritorijos administraciją“ buvusioje Osmanų Sirijoje. Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti, kurį 1922 m. įteisino Tautų Sąjunga. Vienas iš Tautų Sąjungos mandatų sistemos tikslų buvo valdyti žlugusios Osmanų imperijos teritorijas „iki kol jos pačios galės tai padaryti“.[3]

Palestiną valdant britams, smarkiai išaugo žydų imigracijos mastai, o tai paskatino kurtis žydų ir arabų nacionalistinius judėjimus. Vietinių arabų ir atsikėlusių žydų konfliktai sukėlė arabų maištą (1936–1939) ir žydų sukilimą (1944–1948). 1947 m. lapkričio 29 d. JT Generalinė Asamblėja pritarė Palestinos padalijimo planui, numatančiam padalyti Palestiną į dvi valstybes: arabų ir žydų. Per Palestinos karą (1947–1949) Palestinos mandato teritoriją pasidalijo Izraelis, Jordanija, aneksavusi Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę, ir Egiptas, aneksavęs Gazos Ruožą.

Šaltiniai

redaguoti
  1. „League of Nations decision confirming the Principal Allied Powers' agreement on the territory of Palestine“. Suarchyvuotas originalas 25 November 2013.
  2. Hughes, Matthew, red. (2004). Allenby in Palestine: The Middle East Correspondence of Field Marshal Viscount Allenby June 1917 – October 1919. Army Records Society. 22. Phoenix Mill, Thrupp, Stroud, Gloucestershire: Sutton Publishing Ltd. ISBN 978-0-7509-3841-9. Allenby to Robertson 25 January 1918 in Hughes 2004, p. 128
  3. Article 22, The Covenant of the League of Nations Archyvuota kopija 26 July 2011 iš Wayback Machine projekto. and "Mandate for Palestine," Encyclopaedia Judaica, Vol. 11, p. 862, Keter Publishing House, Jerusalem, 1972