Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Dakai (lot. Daci; rumun. Daci) – Antikos indoeuropiečių tauta, gyvenusi Dakijoje (maždaug dabartinės Rumunijos teritorijoje). Jos lingvistinė priklausomybė nėra iki galo patvirtinta.

Panonijos ir Dakijos istorija
Ilyrai, Trakai
Bojai, Dakai
Romos imperija (Dakija, Panonija)
Gotai
Hunai
Sklavėnai, Gepidai, Herulai, Langobardai
Avarų kaganatas (Avarai)
Frankų karalystė, Didžioji Moravija
Pirmoji Bulgarijos imperija
Madjarai
Vengrijos, Rumunijos, Voivodinos, Kroatijos istorija
Dakijos karalystė Burebistos laikais 82 pr. m. e.

Pavadinimas redaguoti

Senovės šaltiniuose sutinkamos sąvokos dakai ir getai, tarp kurių pirmąją (kaip Dacus, dgs. Daci) vartoja daugiau romėnų dokumentai, o antrąją(Geta, dgs. Getae) – graikų. Romėnų žemėlapyje Tabula Peutingeriana jie vadinami Dagae ir Gaete. Nėra iki galo aišku, ar tai yra ta pati etninė grupė, ar atskiros etninės grupės: graikai daugiau susidurdavo su pajūrio gentimis į rytus nuo Karpatų, o romėnai – su žemyno gilumos gemtimis į vakarus nuo jų. Dėl kultūrinių ir kalbinių panašumų yra linkstama naudoti bendrą dakų-getų terminą šioms tautoms apibūdinti.

Strabonas teigia, kad pirminis dakų pavadinimas buvo „daoi“, kurį gali paaiškinti frygų šaknis „daos“, reiškianti vilką. Šią prielaidą patvirtina faktas, jog dakų herbas, Dakijos Drako, turi vilko galvą.

Kalba redaguoti

Apie dakų kalbą žinoma nedaug: išlikę tik vietovardžių ir asmenvardžių. Neretai numanomas dakų ir trakų kalbų panašumas ar net spėjama, kad tai buvusi viena kalba. Kai romėnai nukariavo Dakiją, dakai palaipsniui pradėjo kalbėti liaudiška lotynų kalba, iš kurios atsirado rumunų kalba.

Dar spėjama, po šalies pavergimo dalis dakų pasitraukė iš Dakijos ir išsikėlė į dabartinę Albaniją. Taigi šiuolaikiniai albanai būtų tiesioginiai dakų palikuonys, tęsiantys senąją dakų kalbą. Šią versiją patvirtina nemažas substratinis albanų žodžių sluoksnis rumunų kalboje.

Kultūra redaguoti

Pagal Herodoto „Istorijoje“ (4 knyga) pateiktą Zalmoksio aprašymą, getai (pagal Straboną kalbėję ta pačia kalba kaip ir dakai) tikėjo sielos nemirtingumu ir manė, kad po mirties pasikeičia šalis, kur gyvenama. Dakų vyriausiasis šventikas, kaip svarbiausios dievybės Zalmoksio atstovas, turėjo didelę įtaką. Jis taip pat buvo svarbiausiu karaliaus patarėju.

Be Zalmoksio dakai tikėjo į Gebeleizę, Bendį ir kitus dievus.

Istorija redaguoti

Pagal archeologinius radinius dakų kultūra kilo nuo srities į šiaurę nuo Dunojaus iki Karpatų kalnų, šiuolaikinėje istorinėje Rumunijos Muntenijos provincijoje ir yra tapatinama su geležies amžiaus Besarabio kultūra.