Pirmoji Bulgarijos imperija

Bulgarijos imperija (bulg. Българско царство) – ankstyvųjų viduramžių valstybė Balkanuose, kurioje pagrindinį politinį vaidmenį atliko tiurkų kilmės bolgarų gentys, egzistavusi VII–XI a. Didžiausio išsiplėtimo laiku IX a. II pusėje ir X a. pirmoje pusėje kontroliavo dabartinės Bulgarijos, Makedonijos, Serbijos, Kosovo, taip pat dalinai Rumunijos, Vengrijos, Voivodinos teritorijas.

Първo българско царство Bulgarijos imperija
Buvusi imperija
← 681 – 1018 →
Location of Bulgarija 893–927 m.
Sostinė	Pliska (681–893) Preslavas (893–972) Skopjė (972–992), Ohridas (992–1018)
Kalbos	Bulgarų kalba
Valdymo forma	monarchija
Bulgarų carai
681–700 (pirmasis)	Asparuchas
1015–1018 (paskutinis)	Ivanas Vladislavas
Era	Viduramžiai
- Įkurta	681 m., 681
- Nukariavo Bizantija	1018 m.

Tuo metu buvo vadinama tiesiog Bulgarija. Ankstyvuoju etapu (iki 864 m.) dar buvo vadinama Bulgarų chanatu (kaganatu), 864–917/927 m. buvo Bulgarijos kunigaikštyste. Tačiau, kad būtų atskirta nuo kitų bolgarų sukurtų valstybių, šiuolaikiniai istorikai dažniausiai prideda papildomą žodį. Kad būtų atskirta nuo Didžiosios Bulgarijos, ji dar vadinama Dunojaus Bulgarija. Kad būtų atskirta nuo bulgarų imperijos, egzistavusios XII–XIV a. (Antrosios Bulgarijos imperijos), dar vadinama Pirmąja Bulgarijos imperija.

Istorija

Įsikūrimas

Bulgarų imperijos pirminė teritorija VIII a.

Imperijos įkūrėjai bolgarai buvo tiurkų kilmės tauta, savo gentinę konfederaciją sukūrusi 630–668 m. Ponto stepėje. Imperijai suirus, bulgarų chanas Asparuchas su 30–50 tūkst. karių migravo į vakarus, kirto Dunojaus upę ir įsiveržė į Bizantijos silpnai kontroliuojamą Mažosios Skitijos provinciją. 680 m. Bizantijos ir bulgarų armijos susidūrė Ongalio mūšyje, kuris baigėsi bulgarų pergale, ir Bizantija buvo priversta atiduoti dalį savo teritorijų, o 681 m. pripažinti Bulgariją kaip nepriklausomą valstybę. Ankstyvuoju laikotarpiu Bulgarija apėmė Mažosios Skitijos, Antrosios Mezijos ir Paupio Dakijos provincijas, o jos sostine tapo naujai pastatyta gyvenvietė Pliska. Taip pat bolgarai kontroliavo nemažas teritorijas į šiaurę nuo Dunojaus iki pat Karpatų kalnų (pietinę Dakiją).

Bulgarijos užvaldytos teritorijos jau buvo stipriai slavizuotos, ir čia buvo įsigalėję septynios slavų gentys. Bizantija jas laikė savo teritorija tik de jure, kadangi jokia kita valstybė čia nesusiformavo ir nepareiškė savo teisių į šias teritorijas. Bolgarai buvo pirmieji. Tokiu būdu bolgarai įsitvirtino susidariusiame vakuume tarp Bizantijos pietuose, Chazarų kaganato rytuose ir Avarų kaganato šiaurėje.

Nors atsinešę su savimi tiurkų kalbos variantą ir tiurkų religiją tengrizmą, bolgarai gana sparčiai maišėsi su vietos slavais, perimdami jų kalbą, papročius, tačiau išsaugo savo pavadinimą. Į šią slavų bulgarų tautą buvo absorbuotos ir kitos regione gyvenę tautos – dakai ir trakai.

Mūšyje su chazarais žuvus chanui Asparuchui, jo sūnus Tervelis įsitraukė į intrigas dėl Bizantijos sosto. Sėkmingai parėmęs Justinianą II, jis gavo naujų teritorijų, o 717–718 m. padėjo apginti Konstantinopolį nuo arabų, išžudydamas jų apie 30 tūkst.

753 m. mirus chanui Sevarui, Bulgarija nugrimzdo į vidinę krizę, kurios metu dėl sosto plėšėsi keli įtakingi klanai, visi chanai buvo nužudomi ir valdė labai trumpai. Tuo pasinaudojo Bizantijos imperatorius Konstantinas V Kopronimas, siekdamas sunaikinti savo priešę, tačiau jam tai nepavyko.

Ekspansija

Bulgarijos teritorinė ekspansija IX a.

IX a. į valdžią atėjęs chanas Krumas (803–814 m.) atkūrė vidinę ramybę ir centralizuotą valdžią. Be to, jis pradėjo savo valstybės plėtrą. 804–806 m. jis sunaikino Avarų kaganato likučius šiaurėje ir nustatė savo vakarinę sieną su Frankų imperija. 811–813 m. vykdydamas užkariavimus į pietus, jis nusiaubė visą Trakiją ir net grasino Konstantinopoliui. Prisijungti pavyko Serdiką ir kitas teritorijas į pietus nuo Dunojaus.

Chano Omurtago laikais Bulgarija išlaikė ilgametę taikos sutartį su Bizantija, vietoj karų atstatinėdama šalies ekonomiką ir išpuošdama sostinę Pliską. Vėlesni chanai, Malamiras ir Presianas, jau gana taikiais būdais plėtė Bulgarijos teritoriją į pietus, inkorporuodami beveik visą Makedoniją (dab. Makedoniją, Kosovą ir dalį Graikijos). 839 m. bulgarų interesai susidūrė su slavų serbų pasipriešinimu, kas sustabdė jų ekspansiją į vakarus.

Borisas I (852–889) žinomas kaip vienas didžiausių Bulgarijos chanų. Savo valdymo laikais jis jau susidūrė su atsigaunančia Bizantijos galia, todėl reikėjo priimti svarbius šalies ateičiai sprendimus. Vienas jų buvo krikšto priėmimas iš Bizantijos 864 m., kuris leido Borisui konsoliduoti centrinę valdžią, o sykiu pagerino santykius su pietine kaimyne. Didelis pasiekimas buvo Bulgarijos bažnyčios autonomija, kuri padarė bulgarų kalbą trečiąja oficialia bažnytine kalba po lotynų ir graikų. Šis faktas labai paskatino bulgarų kalbos vystymąsi ir sykiu jos rašybos sistemų – kirilicos ir glagolicos sukūrimą. Borisas taip pat perkėlė valstybės sostinę į Preslavą, statydino daug krikščioniškųjų bažnyčių ir atsisakė „pagoniško“ chano titulo, pakeisdamas jį slavišku „kunigaikščio“ (knyaz) arba caro.

Boriso įpėdinis Simeonas I (893–927) pasiekė didžiausio teritorijos išsiplėtimo, kadangi galutinai nukariavo serbų valstybę Rašką ir pasiekė Adrijos jūrą. Tiesa, ekspansiją į vakarus 926 m. sustabdė kroatai. 917 m. bulgarų armija susidūrė su Bizantija viename didžiausių viduramžių mūšių prie Anchialo, kuriame pasiekė didelę pergalę. Konstantinopolį išgelbėti vos pavyko.

Silpimas

Po Simeono mirties imperija pradėjo silpti. Serbų Raška iškovojo nepriklausomybę, o iš šiaurės valstybę siaubė madjarų ordos. 944 m. šiaurės rytuose puolė pečenegai. 968 m. į Bulgariją įsiveržė Kijevo Rusia. Valstybė nebuvo tvirta ir viduje. Be įpėdinystės nesutarimų, čia vyko ir religiniai konfliktai, kuriuos inspiravo bogomilų judėjimas.

Pasinaudodama Bulgarijos krize, Bizantija paėmė į nelaisvę carą Borisą II ir atėmė iš jo valdovo titulą. Visa Bulgarija į rytus nuo Iskero paskelbta Bizantijos protektoratu. Vakarinėje Bulgarijoje (sostinė perkelta į Skopję) vyko pasipriešinimo kova, kuriai vadovavo Kamitopuliai. Vienas jų, Samuilas, gerai vadovavo pasipriešinimui prieš Bizantiją ir net sugebėjo atkariauti daugumą prarastų žemių. 997 m. mirus paskutiniajam Krumo dinastijos carui Romanui, Samuilas tapo naujuoju caru. Tačiau jam teko kovoti dviem frontais – prieš sustiprėjusią Vengriją šiaurėje ir stiprėjančią Bizantiją pietuose. Pastaroji sugebėjo užimti senąsias sostines Pliską ir Preslavą, o vėliau sumušė bulgarus prie Skopjės. 1014 m. pralaimėtas Kleidiono mūšis nulėmė, kad 1018 m. Bulgarijos armijos likučiai pasidavė ir valstybė panaikinta. Jos likučiai inkorporuoti į Bizantijos imperiją.

Kultūra

Preslavo auksinės cerkvės griuvėsiai

Šv. Teodoro atvaizdas keramikinėse plytelėse

Bulgarijos imperijos kultūra yra tapatinama su archeologine Pliskos-Preslavo kultūra, kuri Rumunijos archeologų įvardinama kaip Dridu kultūra. Joje maišosi tiurkiškas, slaviškas ir bizantiškas krikščioniškasis paveldas.

Bulgarai išvystė savitą architektūrą, kurioje naudojama mediena ir plytos. Tuo principu statytos tvirtovės ir gynybinės sienos. Įvedus krikščionybę, pradėtos statyti cerkvės. Svarbiausios jų buvo Pliskos didžioji bazilika, vienas didžiausių to meto statinių, ir Auksinė Preslavo cerkvė. Iš šio laikotarpio išlikę ir rūmų griuvėsių, pvz., Omurtago rūmai. Bulgarijoje buvo išvystyta puošyba keraminėmis glazūruotomis plytelėmis, kuriose vaizduojami augalų ir geometriniai elementai, šventųjų atvaizdai.

Bulgarai atsinešė su savimi senąją tiurkų religiją tengrizmą, kuri rėmėsi tikėjimu į vienatinį dievą Tengri. Visi pirmieji chanai išlaikė šią religiją ir atlikdavo ritualus. Didžioji dalis liaudies išpažino daugybę slavų dievų, bet nemažai buvo ir krikščionių, gyvenusių čia dar nuo Romos imperijos laikų. IX a. viduryje krikščionybė galutinai įsitvirtino kaip pagrindinė šalies religija.

Bulgarijos krikštas labai paskatino kultūros vystymąsi. Ypač didelė įtaka buvo bulgarų kalbos, raštijos, literatūros raidai. 886 m. Bizantijos misionieriai Kirilas ir Metodijus sukūrė specialų raštą glagolicą, adaptuotą slavų kalboms rašyti. Iš jo X a. išsivystė kirilica, kuri vėliau tapo daugelio slavų kalbų rašto sistema. Bulgarijoje buvo du svarbiausi kultūros židiniai, kur veikė vienuoliai, mokslininkai, vertėjai, kur buvo perrašinėjamos ir verčiamos knygos iš graikų kalbos. Vienas jų buvo sostinėje Preslave, o kitas – Ochride.

Valdovai

• Dulo dinastija:
  • Asparuchas (681–700);
  • Tervelis (700–721);
  • Kormesijus (721–738);
  • Sevaras (738–753);
• Nedinastiniai valdovai:
  • Kormisošas (753–756), Uokilių klanas;
  • Vinechas (756–762), Uokilių klanas;
  • Telecas (762–765), Ugainų klanas;
  • Sabinas (765–766);
  • Umoras (766), Uokilių klanas;
  • Toktu (766–767);
  • Paganas (767–768);
• Krumo dinastija:
  • Telerigas (768–777);
  • Kardamas (777–803);
  • Krumas (803–814);
  • Omurtagas (814–831);
  • Malamiras (831–836);
  • Presianas I (836–852);
  • Borisas I (852–889);
  • Vladimiras (889–893);
  • Simeonas I (893–927);
  • Petras I (927–969);
  • Borisas II (970–971);
  • Romanas (977–991);
• Kometopuli dinastija:
  • Samuelis (997–1014);
  • Gavrilas Radomiras (1014–1015);
  • Ivanas Vladislavas (1015–1018);

Išnašos

Šaltiniai

• Божилов (Bozhilov), Иван (Ivan); Гюзелев (Gyuzelev), Васил (Vasil) (1999). История на средновековна България VII–XIV век (History of Medieval Bulgaria VII–XIV centuries) (bulgarų). София (Sofia): Анубис (Anubis). ISBN 954-426-204-0.
• McKitterick, Rosamond, red. (1995). New Cambridge Medieval History, Volume 2: c. 700–c. 900. Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-36292-4.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.