Ilyrai (dar Ilirai) – senovės tauta, gyvenusi Ilyrijoje (vakarų Balkanuose, dabartinės Kroatijos, Serbijos, Bosnijos, Hercegovinos, Juodkalnijos, Albanijos teritorijoje), dalyje Panonijos ir greičiausiai rytinėje Italijoje.

Ilirų etnogenezės schema

Kultūra

redaguoti

Pagal savo materialinę kultūrą buvo artimi keltams (Halštato kultūra), todėl Antikoje juos neretai laikė tiesiog keltais. Šiuolaikinis mokslas tokią nuomonę paneigė.

Ilyrai labai artimai bendravo su už Adrijos jūros gyvenusiais mesapiais, tarp šių tautų yra daug panašumų materialinėje kultūroje (keramika, metalo gaminiai), taip pat apstu bendrų asmenvardžių.

Pagrindinis straipsnis – Ilyrų kalba.

Iš ilyrų kalbos likę yra visai nedaug – keli vietovardžiai, asmeniniai vardai ir glosos graikų ir romėnų šaltiniuose. Kai kurie albanų mokslininkai bando grįsti albanų kalbos kilmę iš ilyrų kalbos, bet tam prieštarauja atskirų autorių lingvistiniai duomenys[1], nors genetiniai duomenys leidžia tiek ilyrus, tiek ir albanus laikyti autochtonais – vietiniais gyventojais. Garsiajame Ptolemėjaus žemėlapyje, kuriame minima ilyrų gentis Albanoi yra pažymėtas ir miestas – Albanopolis. Alb – elemento kilmė yra siejama su ilyrų alb – kalva, kalvų pieva, iš kurio kildinamas ir pavadinimas Alpės.[reikalingas šaltinis] Jeigu spėjimas dėl mesapių ir ilyrų tapatumo vis dėlto būtų teisingas, tai albanų kalbos giminystė taptų visiškai atmestina, nes mesapių kalbos yra išlikę 300 įrašų, kurie akivaizdžiai įrodo, kad albanų ir mesapių kalbos negiminingos.

 
Ilyrų gentys

Ilyrus sudarė daugybė smulkių genčių, grupuojamų į tam tikras grupes. Dauguma jų gyveno istorinėje Ilyrijoje, tačiau nemažai ilyrų gyveno ir už jos ribų. Svarbiausios genčių grupės buvo šios:

  • Deraemestai – piečiausia genčių grupė dab. Albanijos teritorijoje. Jiems priklausė Oxuaioi, Hemasini, Arthitae, Armistae, Taulantii, Abri, Parthini;
  • Dardanai – genčių grupė, gyvenusi į šiaurės rytus nuo deraemestų (daugiausia dab. Kosovo teritorijoje). Jie buvo tarpinė grupė tarp keltų ir ilyrų, patyrusi abiejų kultūrinį ir lingvistinį poveikį;
  • Tikrieji ilyrai – genčių grupė (dabartinė Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina), tarp kurių buvo Albani, Ardiaei, Autariatae, Bathiatae, Bylliones, Deretini, Cavii, Chelidones, Daorsi, Dassareti, Deuri, Dyestes, Kinambroi, Enchelei, Melcumani, Narensi, Penestae, Sardeates, Selepitani; Herodotas mini, kad tarp jų stipriausios gentys buvo Ardiaei ir Autariatae, kurios nuolat kovojo tarpusavyje.
  • Dokleatai – gyveno dab. Juodkalnijos teritorijoje, ir jų pavadinimas kilo nuo Doclea miesto. Jų gentys buvo Grabaei, Endirudini, Sasaei, Labeates.
  • Dalmatai – gyveno Adrijos pajūryje į šiaurę nuo tikrųjų ilyrų ir davė pavadinimą Dalmatijos regionui.
  • Panonijos ilyrai (Pannonii) – gyveno stepingose Panonijos lygumose šiaurėje (dab. šiaurės Serbija ir rytų Kroatija). Jų gentys buvo Amantini, Breuci, Colapiani, Daesitiates, Pirustae, Scirtari, Glintidiones, Ceraunii, Siculotae, Segestani, Maezaei, Andizetes, Azali, Ditiones, Jasi, Oseriates.
  • Mesapiai – kai kurių mokslininkų laikomi ilyrų pogrupiu, kolonizavusiu Italijos rytines pakrantes. Išskiriamos jų gentys mesapiai, dauniai, peucetijai, japygai.

Išnašos

redaguoti
  1. Benjamin W. Fortson IV „Indo-European Language and Culture“

Nuorodos

redaguoti