Varluvos–Babtų miškai
55°2′ š. pl. 23°52′ r. ilg. / 55.033°š. pl. 23.867°r. ilg. Varluvos–Babtų miškai – miškų masyvas vidurio Lietuvoje, Kauno rajono šiaurėje, į pietryčius nuo Babtų. Driekiasi iš šiaurės į pietus 13 km, tarp automagistralės A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda vakaruose ir kelio 222 Kaunas–Vandžiogala rytuose. Plotas – 46,5 km². 2004 m. čia įsteigtas Babtų-Varluvos miškų biosferos poligonas.
Geografija
redaguotiMiškų masyvą sudaro Babtų, Varluvos, Sitkūnų, Muniškių, Gailiušių miškai. Paviršius lygus. Mišku teka Gynios baseino upės – Skraudupis, Daugupis, Alksnupis, Verupis, vakaruose – Nevėžio intakai – Kiaunupis ir Sausinė. Upelių vagos sureguliuotos. Miškai daugiausia nusausinti. Būdingi vėlėniniai glėjiški sujaurėję priemoliai, velėniniai karbonatiniai sujaurėję moliai, vietomis yra jaurinių pelkinių dirvožemių.
Greta miško ar jame esančios gyvenvietės: Babtai, Padaugupis, Sitkūnai, Paparčiai, Sausinė, Žemaitkiemis, Varluva, Eigirgala, Kėkštynė. Šiaurės vakarinį miško pakraštį kerta kelias A8.
Medynai
redaguotiMiško medynų rūšinė sudėtis:
- beržynai – 35 %
- eglynai – 27 %
- baltalksnynai – 12 %
- juodalksnynai – 9 %
- drebulynai – 7 %
- uosynai – 5 %
- ąžuolynai – 4 %
- skroblynai – 1 %
Sudėtis pagal amžių: jaunuolynai – 12 %, pusamžiai medžiai – 53 %, pribręstantys – 25 %, brandūs medynai – 10 %. Medynų vidutinis amžius – 52 metai[1].
Gyvūnai
redaguotiVarluvos–Babtų miškuose gausu stambiųjų kanopinių gyvūnų – šernų, elnių, stirnų, briedžių. Taip pat yra lapių, kiškių, kiaunių, usūrinių šunų, voverių, ondatrų, bebrų, jerubių, slankų ir kt.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Algirdas Brukas. Varluvos–Babtų miškai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 458