Aukštkalvių palivarkas
| Aukštkalvių palivarkas | |||
|---|---|---|---|
  Aukštkalvių palivarkas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Kūlupėnų seniūnija | ||
| Plotas | 5,6 ha | ||
| Naudotas | XIX a. pab. – 1926 m. | ||
| Registro Nr. | 313 /IP374At/ | ||
Aukštkalvių palivarko (dvaro) sodyba (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas 313, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. IP374At) – palivarko sodybos fragmentai centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 13 km į šiaurės rytus nuo Kretingos, 2 km į pietvakarius nuo Kūlupėnų, abipus kelio Kretinga – Salantai, Skroblupio dešiniajame krante.
Vieta redaguoti
Palivarko sodyba įrengta aplinkoje dominančioje aukštoje kalvoje, kuri suteikė vietovei vardą. Sodybą kerta kelias Kretinga–Salantai, nuo kurio atsišakoja keliai į Šatilgalį ir Pipirus. Šalia praeina geležinkelis Klaipėda–Vilnius.
Istorija redaguoti
Palivarkas įkurtas XIX a. pabaigoje Aukštkalvių kaimo žemėje kaip Kretingos dvaro ūkinis – gamybinis padalinys po baudžiavos panaikinimo dvarui paliktoms žemės valdoms administruoti. Priklausė grafui Aleksandrui Tiškevičiui, kuris XIX a. pab. – XX a. pr. pastatė ūkinius – gamybinius statinius (tvartas statytas 1904 m.), kumetyną ir administracijos (ūkvedžio) namą.[1]
1923 m. palivarke buvo 2 kiemai su 53 gyventojais.[2] Vykdant Lietuvos žemės reformą, valstybė palivarką 1924 m. nusavino ir išparceliavo, jo žemę išdalino kumečiams ir Lietuvos kariuomenės kariams savanoriams. 1926 m. vietovė pavadinta Aukštkalvių kaimu.[3] Palivarko sodyboje įkurtą ūkį su statiniais 1926 m. įsigijo poetas Juozas Butkus. 1937 m. ūkį už skolas perėmė bankas, perleidęs jį kitam savininkui.
1941 ir 1945 m. palivarko sodyba nacionalizuota, joje įkurtas Kretingos tarybinio ūkio Aukštkalvių skyrius. Vėliau priklausė Kretingos žemės ūkio technikumo mokomajam ūkiui, Kūlupėnų tarybiniam ūkiui, joje veikė ūkio gamybinis centras. Administraciniame (ūkvedžio) name ir kumetyne apgyvendintos darbininkų šeimos, o tvarte buvo laikomi ūkio galvijai. Mediniai sodybos statiniai sunyko, buvo nugriauti. Jų vietoje pastatytos daržinės, pašiūrės, kiti statiniai, įrengtas vandentiekio bokštas.
1982 m. palivarko statinius inventorizavo Paminklų restauravimo projektavimo institutas.[4] 1991 m. palivarko (dvaro) sodybos fragmentai paskelbti naujai išaiškinamu Lietuvos istorijos ir kultūros (architektūros) paminklu, 1995 m. įrašyti į Kultūros paveldo inspekcijos kultūros paveldo objektų registrą.[5]. 1991 m. nustatyta saugoma teritorija, 1993 m. patvirtintas jos ribų planas, pagal kurį bendras teritorijos plotas siekia 5,6 ha.
Vykdant agrarinę reformą, buvusios palivarko sodybos statiniai privatizuoti keliems savininkams.
Dabartis redaguoti
Šiandien buvusioje Aukštkalvių palivarko sodyboje išliko administracinis (ūkvedžio) namas, kumetynas ir tvartų liekanos. Pastatai akmenų ir raudonų plytų mūro, vienaukščiai, stačiakampio plano, gyvenamieji statiniai stovi lygiagrečiai keliui Kretinga–Salantai, o tvartas – atsuktas galu. Administracinis namas ir kumetynas naudojami gyvenamajai paskirčiai. Tvarto medinės perdengimų ir stogo konstrukcijos sudegusios, išlikusios mūrinės sienos užkonservuotos. Sodyba saugoma kaip istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę turintis kultūros paveldo objektas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Julius Kanarskas. Istorinė Kretingos rajono dvarų apžvalga. – Kretinga: Kretingos muziejus. – P. 11
- ↑ Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 114
- ↑ Vyriausybės žinios – 1926, gruodžio 31. – Nr. 242. – P. 7
- ↑ Ričardas Stulpinas. Kretingos rajono inventorizuojamų sodybinių ansamblių – buvusių dvarų ir palivarkų sodybų – sąrašas. – Vilnius: Paminklų restauravimo projektavimo institutas, 1989. – L. 3
- ↑ [neveikianti nuoroda] Aukštakalvių buv. dvaro sodybos fragmentai, Kretingos r. sav., Aukštakalvių k. (Kūlupėnų sen.): Kultūros vertybių registras