Antrasis Šiaurės karas
| Antrasis Šiaurės karas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Iš kairės į dešinę: Varkos mūšis ‧ Varšuvos mūšis ‧ Nežinomas ATR–Švedijos mūšis ‧ Persikėlimas per Beltą ‧ Eresundo mūšis ‧ Kopenhagos mūšis | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Švedija Brandenburgas-Prūsija (1656–57).svg){kind=spacer} Transilvanijos kunigaikštystė Etmonatas Valakija Moldavija LDK
|
.svg){kind=small} Rusijos carystė Abiejų Tautų Respublika.svg){kind=small} Danija-Norvegija.svg){kind=small} Habsburgų monarchija Brandenburgas-Prūsija (1655–56, 1657–60) .svg){kind=icon} Krymo chanatas.svg){kind=small} Kuršo kunigaikštystė  Jungtinės Nyderlandų provincijos
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Karolis X Gustavas Frydrichas Vilhelmas Boguslavas Radvila
|
Jonas Kazimieras Vaza Frederikas III Aleksejus Michailovičius Frydrichas Vilhelmas
| ||||||||
Antrasis Šiaurės karas arba Šiaurės karas – 1655–1660 m. vykęs karinis konfliktas, kuriame dalyvavo Švedijos imperija ir jos priešininkai – Abiejų Tautų Respublika (1655–1660), Rusijos carystė (1656–1658), Brandenburgas-Prūsija (1657–1660), Habsburgų monarchija bei Danijos-Norvegijos karalystė (1657–1658 ir 1658–1660). Nyderlandų Respublika paskelbė neformalų prekybinį karą prieš Švediją ir 1655 m. užėmė Naujosios Švedijos koloniją, tačiau ši nėra laikoma ATR–Danijos sąjungos dalimi.
1655 m. Švedijos karalius Karolis X Gustavas užpuolė ir okupavo vakarines ATR teritorijas,[1] o rytines teritorijas okupavo Rusija. Spartus Švedijos kariuomenės judėjimas per ATR teritoriją vadinamas „Švedų tvanu“. ATR karinėms pajėgoms pasidavus Uiščės mūšyje, LDK etmonas Jonušas Radvila su Karoliu X Gustavu pasirašė Kėdainių uniją ir Lietuva tapo Švedijos protektoratu,[2] o de jure panaikintos ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza pasitraukė į Habsburgus. Tuo tarpu Brandenburgo markgrafas ir Prūsijos kunigaikštis Frydrichas Vilhelmas sudarė sąjungą su Švedija mainais už Prūsijos kunigaikštystės, kaip Švedijos feodo, atgavimą. Pasinaudodamas Romos katalikų nepasitenkinimu jų kraštą užėmusiais protestantais bei ATR karo vadų palaikymu, Kazimieras Vaza 1656 m. sugebėjo atkurti savo politinę persvarą. Vėliau Rusijos carystė, pasinaudodama Švedijos nesėkmėmis įsitvirtinti užimtose žemėse, paskelbė imperijai karą ir įsiveržė į Lietuvos bei Švedijos Livonijos teritorijas.
Terminologija redaguoti
Anglų, vokiečių, rusų ir skandinavų istoriografijose šis konfliktas tradiciškai vadintas Pirmuoju Šiaurės karu. Tačiau vėliau anglų bei vokiečių istoriografijose įsivyravo Antrojo Šiaurės karo pavadinimas, kuris ligi tol buvo naudojamas Lenkijoje (lenk. Druga Wojna Północna). Terminas „Pirmasis Šiaurės karas“ įprastai taikytinas ATR–Rusijos karui, įvykusiam 1654–1667 m.[3]
Priešistorė redaguoti
1648 m. buvo sudaryta Vestfalijos taika, kuri užbaigė Trisdešimtmetį karą, o Švedijos imperija Europoje buvo pripažinta didžiąja valstybe. Torstensono karo metu Švedija įveikė Daniją–Norvegiją, kuri iki tol buvo pagrindinė karinė jėga Baltijos regione. 1617 m. Švedija pasirašė Stolbovo taikos sutartį su Rusija, kuri užbaigė septynis metus trukusį Rusijos–Švedijos karą.[4] Tačiau ši išliko karo stovyje su ATR nuo ATR–Švedijos karo laikų, vykusio 1626–1629 m.[5] 1651 m. Liubeke buvo suorganizuotas kongresas, siekęs sudaryti taiką tarp Švedijos bei ATR, bet šis bandymas buvo nesėkmingas.
Tuo tarpu Jono Kazimiero Vazos valdoma Abiejų Tautų Respublika nuo 1648 m. išgyveno politinę krizę – Ukrainoje kilo kazokų kurstytas Chmelnickio sukilimas, kuris dėl vidinių bajorijos bei karaliaus prieštarų paralyžiavo administracijos darbą, nuo 1652 m. buvo pernelyg piktnaudžiaujama liberum veto teise. Visos šios aplinkybės lėmė ATR prastą karinį pasiruošimą.[6]
1654 m. sausį buvo sudaryta antilenkiška Perejaslavo sąjunga tarp kazokų etmono Bohdano Chmelnickio ir Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus, kuris turėjo gerai aprūpintą bei sparčiai modernizuojamą armiją. 1654 m., kai Karolis X Gustavas pakeitė savo pusseserę karalienę Kristiną Švedijos soste, Rusijos carystė įsiveržė į nusilpusios ATR žemes šiaurės rytuose, siekdami įgyti karinį pranašumą Baltijos pakrantėje.[7] Reaguodama į Rusijos karo veiksmus, Švedijos imperija taip pat nusprendė įsikišti, be kitų priežasčių, paaiškindama, kad ji turi apsaugoti ATR gyvenančius protestantus. Palaikydama glaudžius ryšius su Transilvanijos kunigaikščiu, Švedija ketino nugalėti katalikiškąją Lenkiją. Švedija taip pat į savo pusę patraukė kazokų etmonatą, kuris stipriai priešinosi ATR valdžiai, – šiems Švedija pažadėjo karinę paramą, jei kazokai sugebėtų palaužti Rusiją.[8] Bohdanas Chmelnickis į Haličą išsiuntė Kyjivo pulkininko vadovaujamą ekspediciją, bet ši netrukus iširo dėl karo vadovų tarpusavio vaidų.
Švedija, kuri anuomet vykdė ekspansionistinę politiką ir turėjo stiprią kariuomenę, suvokė, kad tiesioginis Rusijos carystės užpuolimas gali baigtis Danijos–Norvegijos–ATR–Rusijos aljansu. Be to, Švedijai sudaryti aljansą su ATR trukdė Jono Kazimiero II atsisakymas pretenduoti į Švedijos karūną bei ATR bajorų nenoras daryti teritorinių ir politinių nuolaidų.[9][1] Tad Švedijos imperija pasirinko prevencinį Abiejų Tautų Respublikos puolimą, siekdama okupuoti jos teritorijas anksčiau nei Rusija.[10]
Išnašos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- Frost, Robert I. (2000). The Northern Wars: War, State and Society in Northeastern Europe 1558–1721 [Šiaurės karai: karas, valstybė ir visuomenė Šiaurės Rytų Europoje 1558–1721 m.] (anglų kalba). Longman. ISBN 978-0-582-06429-4.
- Hruševski, Michailo (2003). "Between Moscow and Sweden" [Tarp Maskvos ir Švedijos]. Illustrated History of Ukraine [Iliustruota Ukrainos istorija] (rusų kalba). Donetsk: BAO. ISBN 966-548-571-7.
- Oakley, Steward (1992). War and Peace in the Baltic, 1560–1790 [Karas ir taika Baltijoje, 1560–1790 m.] (anglų kalba). War in Context. Abingdon, New York: Routledge. ISBN 0-415-02472-2.