Nikola Pusenas

Nikola Pusenas (pranc. Nicolas Poussin, 1594 m. birželio 15 d. Lez Andeli1665 m. lapkričio 19 d. Romoje) – XVII a. prancūzų tapytojas. Vienas žymiausių prancūzų klasicistinių baroko tapytojų.

Nikolos Puseno autoportretas, 1649 m., Berlyno paveikslų galerija

BiografijaKeisti

Nikola Pusenas gimė 1594 m. birželio 15 d. Lez Andeli miestelyje Normandijoje, netoli Ruano. Jo tėvas buvo karys, o motina valstietė. Tapyba Nikola susidomėjo, kai 1611 m. jo gimtąjį miestą aplankė Kventinas Varenas (Quentin Varin) (15701634 m.), vėlyvojo manierizmo atstovas. Kartu su juo 1612 m. Pusenas išvyko mokytis į Paryžių. Mokėsi pas dalininkus Žoržą Lalemaną (apie 1580−1636) ir Ferdinandą Elį (1580−1649).[1]

1621 m. Paryžiuje su F. de Šampeniu dekoravo Liuksemburgo rūmus. Žinoma, kad buvo nutapęs šešis paveikslus jėzuitams, bet nei vienas iš jų neišliko. 1623 m. jis gavo užsakymą nutapyti „Mergelės Marijos mirties“ paveikslą Notr Damo koplyčioje. Šis po Didžiosios revoliucijos buvo ilgai laikomas pražuvusiu, pakol XXI a. pr. neatrastas provincijos bažnyčioje Belgijoje.[2] 1622 m. jis sutiko poetą Džovanį Batistą Mariną (1569−1625), kuris užsakė piešinių Ovidijaus eilių tema ir tikriausiai galutinai paskatino vykti į Romą.[3] Nuo 1624 m. (su pertrauka) gyveno Italijoje. Romoje studijavo antikines liekanas kartu skulptoriumi Fransua Diugenua (1597−1643).[4] Trumpai mokėsi Domenikino studijoje. Per Dž. B. Mariną susipažino su kolekcionuotoju Marčelu Sakečiu (1586−1629). Kardinolas Frančeskas Barberinis (1597−1679) užsakė du paveikslus: „Jeruzalės šventyklos sunaikinimas“ (atliktas 1625 m.) ir „Germaniko mirtis“ (1626−1628 m.). 1628 m. jis gavo vienintelį viešą užsakymą Romoje: nutapyti paveikslą „Šv. Erazmo kankinystė“ Šv. Petro bazilikai (dabar Vatikano pinakotekoje).[5] Šis paveikslas buvo laikomas nenusisekusiu.

N. Pusenas nutapė religinių („Šv. Erazmo kankinimas“, 1629 m.), mitologinių („Mieganti Venera“, apie 16251627 m.), istorinių kompozicijų, artimų Venecijos mokyklai. Tuo metu Romoje konkuravo dvi mokyklos − manieristų ir natūralistų − ir abi nebuvo priimtinos Pusenui. Jo geriausias to meto asmeninis darbas yra „Poeto įkvėpimas“ (1628 m. dabar Luvre) − klasikinio stiliaus, tačiau Venecijos įtakoje pasižymintis savo gausia spalvine gama. Kurį laiką Pusenas dirbo Domenikino (Domenichino) studijoje. Čia jo stilius pradėjo tolti nuo manierizmo ir darėsi vis santūresnis ir klasikinis.

1629 m. dailininkas rimtai susirgo ir buvo Romoje slaugomas Žako Diugė šeimos, kurių dukrą Aną Mariją vėliau vedė. Kartu pasikeitė ir jo darbų kryptis, jis vis labiau pradėjo linkti link klasikinės renesanso dailės, visų pirma Rafaelio, pavyzdžio. 1632 m. N. Pusenas išrinktas Romos Šv. Luko akademijos nariu, 1634 m. gavo užsakymą iš Prancūzijos kardinolo Rišeljė sukurti seriją paveikslų bakchanalijų tema.[6] Maždaug tuo pat metu antikvaras Kašianas dal Pocas (1588−1657) užsakė paveikslų seriją „Septynių sakramentų“ tema, iš kurių šeši išliko. N. Pusenas tikėjo (Antikos) „imitacijos“ doktrina ir tapė mitologines temas pagal Ovidijų. Jis tapo „archeologu“, numizmatu, mokslininku. Pusenas naudojo mokslinius metodus, matavo statulas, nagrinėjo vazas, sarkofagus, mozaikas. Kartu jis tarsi izoliavosi nuo realybės. Iki 1633 m. buvo visaapimanti Ticiano įtaka. Vėliau Pusenas susidomėjo Senojo testamento ir istoriniais siužetais („Aukso veršio garbinimas“, 1635 m., Londono nacionalinė galerija). Kai Ticiano įtaka išblėso, išryškėjo dar griežtesnis klasicizmas, atitinkantis vėlyvąjį Rafaelį. Pusenas bandė išreikšti emocijas gestais, poza ir veidų išraiška.

16401642 m. N. Pusenas gyveno Paryžiuje, buvo Liudviko XIII vyriausiasis rūmų dailininkas. Čia jis puošė altorius ir kūrė karališkų spaudinių titulinius puslapius. Vienas jo pagrindinių drabų buvo Didžiosios galerijos dekoravimo darbai Luvre. Tikriausiai šis darbas, įtraukęs daugelį pagalbininkų, nepatiko dailininkui. Paryžiuje N. Pusenas buvo sutiktas su pavydu ir intrigomis, tad pasiteisinęs poreikiu parsigabenti žmoną 1642 m. rugsėjo mėn. jis grįžo į Romą, kur ir nugyveno likusį gyvenimą. 1642 m. mirus Rišeljė ir 1643 m. Liudvikui XIII-ajam jam taip ir nebeprireikė pratęsti projektų Prancūzijoje. 1648 m. dailininkas pradėjo tapyti seriją peizažų, kurie laikomi ypač reikšmingais suformuojant klasikinio peizažo žanrą.[7] Reikšmingiausiais jo vėlyvosios kūrybos darbais yra 1660−1664 m. atlikta „Keturių metų laikų“ paveikslų serija. N. Pusenas mirė 1665 m. lapkričio 19 d. Romoje, buvo palaidotas San Lorenzo in Lucina bažnyčioje.

Puseno darbaiKeisti

 
„Sabinių pagrobimas“, apie 1635 m., Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas

Puseno kūryba buvo gausi. Pirmąją darbų grupę sudarė istorinių temų paveikslai:

  • Sabinių pagrobimas“ (1635 ir 1637 m.);
  • Filistinų maras“ (1630 m., Luvras);
  • Eudamido testamentas“ (1938 m.);
  • Mozė išsigelbsti iš vandens“ (1647 m.);
  • Eleazaras ir Rebeka“;
  • Saliamono teismas“ (1649 m.);
  • Jerichono aklasis“ (1650 m.);
  • Pilnametystė“ (1653 m.).

Daugumai mūsų tie paveikslai gali atrodyti pernelyg racionalistiniai ar intelektualūs, tačiau jie patiko XVII a. prancūzams, ką liudija išlikę komentarai apie paveikslus.

Kitą Puseno darbų grupę sudaro „Bakchanalija“, „Floros triumfas“, „Jupiterio vaikystė“. Čia Pusenas pasireiškė kaip ritmo genijus. Tai tarsi tapybos muzika.

Prieš 1650 m. Pusenas susidomi kraštovaizdžiu. 1648 m. dviejuose kūriniuose, iliustruojančiuose gamtos siužetą, jis pademonstravo nepaprastą paprastumą ir ramumą. Gamtoje yra mitų kilmė (ši samprata buvo primiršta po Vergilijaus). Todėl Puseno kraštovaizdžio kūriniai liko idealu ateinantiems šimtmečiams.

Po 1650 m. Pusenas tapo tarsi atsiskyrėliu. Iki mirties jis dar labiau išvystė savo stilių. Kai kuriuose jo darbuose figūros įgauna antgamtišką didingumą, gamta neįtikėtiną žavesį (4 paveikslų serija „Metų laikai“, 16601664, Luvras).

Darbų galerijaKeisti

IšnašosKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka