Siksto koplyčios lubų freskos

Siksto koplyčios lubų freskos - italų Renesanso dailininko Mikelandželo 1508 - 1512 m. laikotarpyje sukurtos freskos Siksto koplyčioje Vatikane. Tai vienas iš garsiausių ir žinomiausių Vakarų kultūros dailės kūrinių.

Dievo (dešinėje) ranka, perduodanti Adomui gyvybę (arba sielą) - vienas iš žinomiausių Siksto koplyčios lubų fragmentų

Istorija

redaguoti

Bendro Siksto koplyčios dekoravimo metu, 1481-1484 m., lubos buvo padengtos dailininko Matteo d'Amelia mėlynu dangumi su žvaigždėmis, numanoma, vaizduojančiomis Zodiako ženklus. 1506 m. pradėjus gretimai esančios Šv. Petro bazilikos perstatymo darbus, plonas dažų sluoksnis pradėjo trupėti ir Siksto koplyčios lubos vietomis sutrūkinėjo. Giorgio Vasari liudijimu, Bramantė pateikė pasiūlymą popiežiui Julijui II, kad lubas atnaujintu Mikelandželas. Tuo esą Bramantė norėjo sukompromituoti Mikelandželą savo draugo Rafaelio labui, kadangi Mikelandželas niekuomet nebuvo dirbęs iki tol freskos technika. Šiuo metu manoma, kad tokia konspiracijos teorija greičiau yra tik paties Mikelandželo asmeninė nuostata, kadangi jis laikė save skulptoriumi ir visiškai nenorėjo prasidėti su tapyba, kurią laikė antraverčiu menu.

Tačiau popiežius Julijus II susižavėjo idėja. Anot Giorgio Vasari, kuo Mikelandželas labiau priešinosi, tuo labiau popiežius laikėsi savo pozicijos. Julijus II pats esą skatino Mikelandželą, kad tapybą, su kuria, anot Mikelandželo, neverta prasidėti dėl jos menkos vertės, jis, Mikelandželas, paverstų tokia, kuri patenkintų netgi jo skonį. Galų gale Julijus II atšaukė Mikelandželo darbus ties savo kapo skulptūrų projektu ir 1508 m. gegužės 10 d. pasirašė kontraktą darbams Siksto koplyčioje. Mikelandželas už tai pradėjo neapkęsti Bramantės, be to, apie Rafaelį liko nepergeriausios nuomonės.

Pagal Julijaus II planą lubose turėjo būti pavaizduoti apaštalai, kurie savo pozomis turėjo susieti apaštalų misiją su popiežių misijomis (kiek žemiau, tarp langų Siksto koplyčioje pavaizduoti pirmųjų popiežių portretai). Mikelandželui ši schema pasirodė per paprasta ir jis pasiūlė savąją. Tai buvo negirdėtas dalykas tais laikais, kad dailininkas atmestų užsakovo projektus, tačiau popiežius sutiko su tuo. Mikelandželas numatė papildyti žemiau esančias, 1481-1484 m. atliktas freskas Mozės ir Kristaus gyvenimo temomis, savosiomis Pasaulio sutvėrimo ir Kristaus protėvių istorijomis.

 
Po 1980-89 m. restauracijos viena Kristaus protėvių šeimos figūrų „prarado“ akis.

Nenuilstamą menininko talentą rodo, kad jis nesitenkino Bramantės sumanyta pastolių konstrukcija, dėl kurios teko išgręžti skyles Siksto koplyčios sienoje (jų pėdsakai ir dabar matyti). Paklausęs, ką Bramantė ruošiasi daryti su skylėmis, Mikelandželas sulaukė atsakymo, kad architektas apie tai pagalvos, kai Mikelandželas baigs savo darbus. Nepatenkintas Mikelandželas nusprendė pats suprojektuoti savuosius pastolius nenaudojant skylių sienoje. Pasakojama, kad vėliau jų ardymu užsiėmęs žmogus iš jų pasistatė namą.

Tradiciškai Mikelandželas planavo tokio užmojo darbą atlikti su padėjėjais. Tačiau, pamatęs kaip jie dirba, visus juos išvarė ir nusprendė atlikti freskas vienas. Tai buvo didžiulio pasiaukojimo ir sunkumo darbas. 20 m aukštyje Mikelandželas nenuilstamai dirbo užversta galva. Darbas ilgam pakenkė jo sveikatai ir negrįžtamai pažeidė regėjimą. Mikelandželas ypač slėpė freskas nuo pašalinių, netgi nuo popiežiaus, tačiau garsas apie jų grožį pasklido plačiai. Anot Giorgio Vasari, Bramantė, kuris turėjo raktus nuo Siksto koplyčios, įleido vieną naktį Rafaelį pasižiūrėti freskų. Po ko Rafaelis iškart nuėjo ir pertapė vieno savo pradėtų darbų figūrą.

Freskos buvo atidengtos 1512 m. spalio 31 d., prieš Visų Šventųjų dieną ir sukėlė visos Romos susižavėjimą. Anot Giorgio Vasari, tarsi Dangaus šviesa nušvietė Žemės tamsybes ir visas pasaulis subėgo į tai pasižiūrėti. Johanas Volfgangas Gėtė vėliau pasakys, kad nemačius Siksto koplyčios lubų freskų, negalima kalbėti apie tai, ką sugeba vienas žmogus.

1980-1989 m. laikotarpyje vyko kapitalinis Siksto koplyčios lubų restauravimas. Jo metu buvo pašalinti suodžiai, dulkės, sutvarkyti mažesnieji įtrūkimai sienoje. Restauravimas sukėlė dviprasmišką vertinimą, ir susižavėjimą, ir kritiką. Daugelis per šimtmečius įprastų freskų detalių pranyko (kaip pavyzdys dešinėje), tačiau popiežius Jonas Paulius II liko darbu labai patenkintas.

Freskų schema

redaguoti

Lubų centrinėje dalyje, pakaitomis, vaizduojamos pagrindinės scenos: 5 mažosios ir 4 didžiosios. Mažosios scenos įrėmintos medalionais ir nuogų vyrų atvaizdais, vadinamaisiais ignudi. Iš kiekvienos mažosios scenos pusės skliautiniame paviršiuje vaizduojami biblijinis pranašas ir antikinė pranašautoja - sibilė. Iš kiekvienos didžiosios scenos pusės lubas laikančiose trikampėse atramose vaizduojamos Kristaus protėvių šeimos. Šios scenos nedokumentuotos ir sunku pasakyti, kurios personalijos jose vaizduojamos. Lubų priekyje ir gale vaizduojama po biblijinį pranašą ir lubų kampinėse atramose - po biblijinę sceną. Visa kompozicija susieta iliuzionistinėmis (tapytomis) architektūrinėmis detalėmis ir bronzinės spalvos nuogomis figūromis. Į lubų kompoziciją įeina ir liunetės, pieštos ant vertikalių sienų (apatiniame paveikslėlyje nesimato). Jose vaizduojami Kristaus giminės linija, kaip aprašyta evangelijose, pažymint kiekvieno protėvio vardą. Šios liunetės susietos su trikampių atramų šeimų scenomis.

Freskų temos (iš kairės, į dešinę) Įėjimo į Siksto koplyčią pusė






 


  • Kristaus protėviai
  • Adomo ir Ievos nusidėjimas, išvarymas iš rojaus
  • Kristaus protėviai
  • Kristaus protėviai
  • Saulės, Mėnulio ir augalų sutvėrimas
  • Kristaus protėviai





Freskų fragmentai

redaguoti

Didžiosios ir mažosios scenos

redaguoti

Pagrindines 9 freskų scenas sudaro 3 grupės po 3 freskas pagal tematiką: Nojaus, Adomo ir Ievos ir Pasaulio sutvėrimo istorijos. Žymiausia iš jų yra „Adomo sutvėrimas“.

Pranašai ir sibilės

redaguoti

Freskose vaizduojami pranašai ir sibilės, išpranašavę Jėzaus Kristaus atėjimą. Sibilės buvo antikinės pagonių pranašautojos. Tik daug vėliau joms krikščioniškoji teologija priskyrė Jėzaus Kristaus išpranašavimą. Garsiausios šių atvaizdų figūros: Libijos sibilė ir pranašas Danielius.

Kampinės atramos ir medalionai

redaguoti

Kampinėse atramose ir medalionuose vaizduojamos biblijinės istorijos, daugiausia įkūnijančios izraelitų kovą su pagonimis. Medalionai nupiešti kaip skydo atvaizdai. Juose vienintelėje vietoje freskose panaudotas auksas. Vienas medalionas paliktas tuščiu. Kampinės atramos scenoje „Judita ir Holofernas“ nukirstoje Holoferno galvoje atpažįstamas Mikelandželo autoportretas.

Ignudi ir kt. detalės

redaguoti

Mažasias pagrindines scenas įrėmina nuogų vyrų atvaizdai, vadinamieji ignudi, kurių yra 20. Šių figūrų prasmė ir paskirtis neaiški. Galimas dalykas, kad jie pavaduoja Renesanso dailėje įprastus vaizduoti nuogų vaikų, angeliukų įvaizdžius. Visa freskų kompozicija įrėminta į iliuzionistinius architektūrinių detalių piešinius, kuriuose dar yra mažesnių nuogų figūrų, vadinamų bronziniais ignudi, dėl jų bronzinių skulptūrų imitavimo.

Kristaus protėviai

redaguoti

Šoninėse, trikampėse lubų atramose ir po jomis esančiose liunetėse vaizduojamas Kristaus genealoginis medis, kaip išvardinta evangelijose. Liunetėse kartu parašyti vaizduojamųjų veikėjų vardai, tačiau šoninių atramų trikampiuose vaizduojamų scenų atitikimą biblijinėms sunku atsekti. Tipiškai čia pavaizduotos šeimos, dažnai su sėdinčia moters poza, primenančią Renesanso dailėje įprastą evangelinę Mergelės Marijos ir Šv. Juozapo šeimos poilsio kelionėje į Egiptą sceną. Altorinėje koplyčios sienoje buvusios dvi liunetės neišliko, nes buvo pašalintos atlaisvinant vietos Mikelandželo „Paskutiniojo teismo“ freskai.

Taip pat skaitykite

redaguoti