Voučyno Švč. Trejybės bažnyčia

52°17′08″š. pl. 23°18′37″r. ilg. / 52.285560°š. pl. 23.310280°r. ilg. / 52.285560; 23.310280

Voučyno Švč. Trejybės bažnyčia

Vyskupija	Bresto
Dekanatas	Pinsko
Savivaldybė	Kamianeco rajonas
Gyvenvietė	Voučynas
Adresas	Lenino g. 56
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1733 m.
Stilius	barokas

Voučyno Švč. Trejybės bažnyčia (blrs. Касцёл Найсвяцейшай Тройцы) – Romos katalikų parapinė bažnyčia, esanti Baltarusijoje, Bresto srityje, Voučyne. Parapija priklauso Pinsko vyskupijos Bresto dekanatui. Bažnyčia yra vėlyvojo baroko architektūros paminklas. Tai vienintelis išlikęs rūmų komplekso statinys buvusiame dvare, kurį XVIII a. viduryje išplėtė Čartoriskių giminė.^[1] Bažnyčia žinoma kaip vieta, kur buvo pakrikštytas ir laikinai (1938–1989 m.) palaidotas paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Istorija redaguoti

Bažnyčia pradėta statyti 1729 m. liepos 18 d. Bresto arkidiakono ir Janovo generalinės konsistorijos teisėjo pavaduotojo Vladislovo Sutkovskio rūpesčiu. Projektą sukūrė Janas Zygmuntas Deibelis. Statyba baigta 1733 m. Bažnyčia pastatyta Krokuvos kašteliono Stanislavo Poniatovskio lėšomis. Kai gimė jo sūnus Stanislavas, būsimas ATR karalius, jis buvo pakrikštytas šioje bažnyčioje.

Remiantis kai kuriomis žiniomis, bažnyčia buvo galutinai užbaigta ir įrengta 1743 m. naujojo Voučyno savininko Mykolo Čartoriskio, kuriam dvaras atiteko 1738 m., pastangomis. Vidaus apdailos darbai tęsėsi ir vėlesniais metais, taip pat buvo pastatytas vargonų choras. 1743 m. liepos 21 d. bažnyčią pašventino Lucko ir Bresto vyskupas Pranciškus Kobelskis, tituluodamas ją Švenčiausiosios Trejybės vardu.

1753 m. kriptoje po altoriumi buvo palaidotas 11-metis Antanas Čartoriskis, o 1754 m. – Vilniaus pavieto pakamaris Juzefas Horainas.^[2] Šalia bažnyčios buvo kapinės, aptvertos mūrine tvora.

Tarp archyvinės medžiagos taip pat rasta informacijos, kad 1755 m. Voučyne dirbo architektas Kroicas (Kreutz), kuris buvo vienas geriausių M. D. Pepelmano, J. D. Jaucho, J. Z. Deibelio mokinių.

1761 m. lapkričio 19 d. bažnyčioje surengtos kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio tuoktuvės su Izabela Fleming, dalyvaujant Poznanės vyskupui Teodorui Kazimierui Čartoriskiui. XVIII a. pabaigoje Adomas Čartoriskis suremontavo Voučyno dvaro rūmus ir bažnyčią.

Po sukilimo 1863-1864 m. vykusių represijų bažnyčia Voučyne iš pradžių buvo uždaryta, o vėliau perduota stačiatikiams. Bažnyčios rekonstrukcijos į cerkvę darbai pradėti 1873 m. Išardytos marmurinės grindys, nugriauti prieangis, altorius ir choras, išnešti trys varpai ir suolai. Vakarinėje pusėje buvo įrengta moterų galerija, užmūrytas pirminis įėjimas iš pietų pusės.^[3] 1876 m rugpjūčio 30 d. ji pašventinta Švč. Trejybės vardu, priskirta Voučyno Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvei. Jos gyvavimo laikotarpiu kapitaliniai ar remonto darbai nebuvo atliekami.

1918 m. Voučyno šventovė buvo grąžinta katalikų tikintiesiems, tačiau originalūs baldai ir paveikslai į bažnyčią negrąžinti, sakykla nerestauruota, o choro vaidmenį atliko buvusi fundatorių ložė. 1925 m. bažnyčia buvo remontuojama: sumūryta krosnis, sutvirtinta varpinės bokšto konstrukcija, įstatytos naujos durys ir langų rėmai, suremontuotas stogas. 1930-aisiais metais vyko vietos lenkų kampanija, siekianti atgaivinti Švč. Trejybės bažnyčią. Bažnyčioje buvo saugomi paskutinio ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, gimusio Voučyne, metrikai. 1938 m. liepą į Voučyną iš Leningrado (Rusija) buvo pargabentas karstas su karaliaus S. A. Poniatovskio palaikais, kurie po karaliaus mirties buvo palaidoti Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioje. Karalius Voučyne perlaidotas slapta.

Antrasis pasaulinis karas sustabdė prasidėjusį bažnyčios remontą. Po karo parapijos klebonas paliko miestelį, išsiveždamas parapijos archyvą. Apgriuvusią bažnyčią 1950-aisiais vietos valdžia uždarė ir perdavė kolūkiui kaip trąšų sandėlį. Palaidoto karaliaus kripta buvo išplėšta. 1980-aisiais čia taip pat buvo laikomi degalai. 1987 m. Gardino muziejaus darbuotojai sutvarkė ir užkonservavo griuvėsius. 1988 m. dalis išlikusių Poniatovskio palaikų buvo pervežta į Varšuvą.

Bažnyčia iki 1939 m.

2007 m. pastatas perduotas katalikų tikintiesiems, po dvejų metų pradėta bažnyčios restauracija.^[4] 2009–2013 m. bažnyčia buvo atstatyta iš išorės, vadovaujant lenkų meistrams iš Zamostės. Iškirtus įėjimą į bažnyčią iš pietų, atkurta pirminė orientacija, nugriautos (iš vakarų pusės) bažnyčios prieangio liekanos, atkurtos senosios fasadų spalvos. Paramos fondo „Polska Miedź“ iš Liubino rūpesčiu, šventovė buvo uždengta nauju stogu ir pastatytas laikrodžio bokštas. Vėlesniais metais restauravimo darbai buvo vykdomi neprisilaikant konservavimo reikalavimų, t. y. fasado tinkas vietomis pakeistas plastikiniais liejiniais, atkartojančiais seną formą, arba sumontuoti plastikiniai langų rėmai, neatitinkantys originalaus langų skaidymo.^[3]^[5] 2020 m. lapkričio 22 d. Pinsko vyskupas Antonijus Demjanko pašventino atkurtą bažnyčią, atlaikė šv. mišias.^[6]

Karaliaus kapas redaguoti

Kripta su sarkofagu

Karstas su karaliaus Poniatovskio palaikais 1938 m. liepą buvo pargabentas iš Leningrado į Voučyną. Trūkstant pinigų iš valstybės biudžeto, tuometinis parapijos klebonas Antonijus Čyževičius, siekdamas tinkamai palaidoti karaliaus palaikus, bažnyčioje buvusią nišą pavedė pertvarkyti Krokuvos dailės akademijos tapybos studentui, kuris atostogavo netoli, savo namų kaimynystėje. Jam teko atlikti atnaujinimo ir konservavimo darbus buvusioje iždinėje, bažnyčios šiaurės vakarų priestate esančioje nišoje su paauksuotu užrašu „Stanislaus Augustus Rex Poloniae“.^[7] Pagal išlikusius dokumentus žinoma, kad apie 600 kilogramų sverianti dėžė su karstu netilpo į jau paruoštą kriptą, nes buvo per didelė, todėl buvo pastatyta į vieną iš bažnyčios nišų, kruopščiai pritvirtinta. Urnos su karaliaus širdimi ir vidaus organais buvo patalpintos į kriptą.^[7] Perlaidojimas įvyko 1938 m. liepos 17 d. slapta nuo visuomenės, neatlikus šiuo atveju būtinų ritualinių apeigų.

1939 m. rugsėjį Raudonajai armijai įžengus į miestelį, karaliaus kripta buvo apiplėšta, o sarkofagas sunaikintas. 1945 m. balandžio 27 d. į bažnyčią buvo įsilaužta. Tuo metu iš karališkojo karsto buvo pavogti daiktai.

1988 m. sovietų valdžia perdavė Lenkijai surinktas tariamas kapo liekanas (kaulų, drabužių, karsto fragmentus). 1988 m. gruodžio 15 d. Aleksandro Geištoro, Varšuvos mokslinės draugijos pirmininko, vadovaujama delegacija pervežė relikvijas iš Minsko į Varšuvą. Iš pradžių karaliaus palaikai buvo eksponuojami Lazenkų rūmuose, o vėliau perkelti į Varšuvos karališkąją pilį. Iškilmingos laidotuvės įvyko 1995 m. vasario 14 d. Šv. Jono Krikštytojo arkikatedroje bazilikoje.^[8]^[9]

Literatūra redaguoti

Т. В. Габрусь Мураваныя харалы, Минск, «Ураджай», 2001
А. М. Кулагин Католические храмы Белоруссии, Минск, Белорусская Энциклопедия имени Петруся Бровки, 2000
Л. М. Несцярчук Замки, дворцы, парки Брестчины Х-XX веков, Минск, «БЕЛТА», 2002

Šaltiniai redaguoti

↑ Grzegorz Rąkowski (1997). Ilustrowany przewodnik po zabytkach kultury na Białorusi. Warszawa: Burchard Edition.
↑ Materiały do Dziejów Sztuki Sakralnej, Kościoły i klasztory rzymskokatolickie dawnego województwa brzeskolitewskiego, Część V, tom 1., Praca zbiorowa, Marcin Zgliński (red. nauk.), data wydania: 2013, ISBN 978-83-63463-10-6
↑ ^3,0 ^3,1 Kościół św. Trójcy w Wołczynie. Śladami polskich królów (lenkų). Kresy24.pl - Wschodnia Gazeta Codzienna. Nuoroda tikrinta 2022-02-02.
↑ „Восстановлен костел, где был похоронен последний король Речи Посполитой“. TUT.BY (rusų). 2020-11-24. Suarchyvuotas originalas 2021-01-17. Nuoroda tikrinta 2020-11-24.
↑ Facebook. www.facebook.com. 2022-02-02.
↑ „Біскуп Антоні Дзям’янка нанава благаславіў адбудаваны касцёл у Воўчыне, дзе быў ахрышчаны і пахаваны апошні польскі кароль“. catholic.by (baltarusių). Nuoroda tikrinta 2020-11-24.
↑ ^7,0 ^7,1 Kościoły i klasztory rzymskokatolickie dawnego województwa brzeskolitewskiego (lenkų). I. Kraków: Międzynarodowe centrum kultury w Krakowie. 2013. p. 187.
↑ K. Shastouski. Kościół Św. Trójcy | wieś Wołczyn obwód brzeski. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.
↑ Jerzy Michalski (2002). Polski Słownik Biograficzny. Warszawa–Kraków. pp. XLI/4. Suarchyvuotas originalas 2021-06-18. Nuoroda tikrinta 2022-04-03.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)

Nuorodos redaguoti

Vikiteka: Voučyno Švč. Trejybės bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Voučyno Švč. Trejybės parapija (catholic.by)
Voučyno Švč. Trejybės bažnyčia (radzima.org)

[:2-1] Grzegorz Rąkowski (1997). Ilustrowany przewodnik po zabytkach kultury na Białorusi. Warszawa: Burchard Edition.

[:1-2] Materiały do Dziejów Sztuki Sakralnej, Kościoły i klasztory rzymskokatolickie dawnego województwa brzeskolitewskiego, Część V, tom 1., Praca zbiorowa, Marcin Zgliński (red. nauk.), data wydania: 2013, ISBN 978-83-63463-10-6

[:3-3] 3,0 ^3,1 Kościół św. Trójcy w Wołczynie. Śladami polskich królów (lenkų). Kresy24.pl - Wschodnia Gazeta Codzienna. Nuoroda tikrinta 2022-02-02.

[4] „Восстановлен костел, где был похоронен последний король Речи Посполитой“. TUT.BY (rusų). 2020-11-24. Suarchyvuotas originalas 2021-01-17. Nuoroda tikrinta 2020-11-24.

[5] Facebook. www.facebook.com. 2022-02-02.

[6] „Біскуп Антоні Дзям’янка нанава благаславіў адбудаваны касцёл у Воўчыне, дзе быў ахрышчаны і пахаваны апошні польскі кароль“. catholic.by (baltarusių). Nuoroda tikrinta 2020-11-24.

[:4-7] 7,0 ^7,1 Kościoły i klasztory rzymskokatolickie dawnego województwa brzeskolitewskiego (lenkų). I. Kraków: Międzynarodowe centrum kultury w Krakowie. 2013. p. 187.

[8] K. Shastouski. Kościół Św. Trójcy | wieś Wołczyn obwód brzeski. Nuoroda tikrinta 2022-01-31.

[michalski-9] Jerzy Michalski (2002). Polski Słownik Biograficzny. Warszawa–Kraków. pp. XLI/4. Suarchyvuotas originalas 2021-06-18. Nuoroda tikrinta 2022-04-03.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]