Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedra bazilika
52°14′55″ š. pl. 21°00′49″ r. ilg. / 52.24861°š. pl. 21.01361°r. ilg.
Varšuvos Švento Jono Krikštytojo arkikatedra bazilika (lenk. Bazylika archikatedralna św. Jana Chrzciciela) – Lenkijos sostinės senamiesčio Šv. Jono gatvėje Nr. 8 iškilusi Varšuvos arkivyskupijos arkikatedra bazilika – vienas iš svarbiausių kultūros ir tautinės tradicijos centrų Lenkijoje. Be įprastinių katalikiškų paslaugų teikimo, joje buvo tuokiami ir karūnuojami karaliai, lankėsi popiežiai, buvo skelbiami svarbūs valstybės įsakai. Parapijai priklauso ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, kurioje vyksta lietuviškos pamaldos.
Istorija
redaguotiViena pirmųjų Varšuvos katalikiškų šventovių. Stovi atskiroje gatvėje, o ne prie turgaus aikštės, kaip senuose lenkų miestuose. Tai charakterizuoja jos kaip parapijinės bažnyčios ir gretimos pilies koplyčios vaidmenį.[1] (jau XIII ir XIV amžių sandūroje šioje vietoje buvo medinė pilies koplyčia, o 1313 m. ar 1315 m. įsteigta parapija miestiečiams). Išlikusiuose dokumentuose 1321 m. minimas klebonas Gunteris, 1338 m. prie bažnyčios durų prikaltas kvietimas stoti į kovą su Kryžiuočių ordinu.[2] 1339 m. jos viduje ir kt. vietose vyko teisminis procesas, nagrinėjęs teritorinius ginčus tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos karalystės („Varšuvos procesas“).[3]
Valdovo Janušo I Senojo paliepimu 1390 m. buvo sumūrytas gotikinis pastatas, po kiek laiko jame pradėta laidoti Mazovijos kunigaikščius. 1406 m. įsteigtas kolegiatas, o kapitula persikėlė iš Čersko. 1510 m. įrengtas naujas gotikinis altorius (šiuo metu Ceglovo miestelyje). 1602 m. rudenį praūžęs uraganas vakarinį bokštą įvertė į pastato vidų.[4] Atstatant stichijos padarytus sugriovimus, fasadas įgijo ankstyvojo baroko bruožus. Po 1611 m. kolegiatas gavo naują barokinį altorių. 1650 m. fasado dešinėje išmūryta aukšta varpinė. Pagal arch. Jokūbo Fontanos projektą po 1763 m. įrengta zakristija, o 1798 m. bažnyčiai suteiktas katedros titulas,[5] 1818 m. ji tapo arkikatedra.[6]
Ilgą laiką neremontuojamos šventovės būklė vis blogėjo, todėl pagal arch. Adamo Idzichovskio projektą 1837–1842 m. ji buvo rekonstruota anglų neogotikos stiliumi. Atsirado tinkuotas puošnus fasadas su viduryje iškilusiu bokšteliu. 1901–1903 m. šis fasadas pagal Hugono Kuderos projektą buvo renovuotas.[7]
Carinės Rusijos karinio generalgubernatoriaus Aleksandro Gerštencveigo nurodymu, 1861 m. gruodžio 15 m. į Tado Kosciuškos mirties minėjimo metines susirinkusi parapijiečių minia buvo išvaikyta, o jau kitą dieną visos miesto bažnyčios buvo uždarytos.[8][9]
Antrojo pasaulinio karo metu nacių okupantai šventovę sugriovė, kiek geriau išliko tik Baričkų koplyčia.[10]. 1948–1956 m. katedra buvo atstatyta pagal pirminį XIV a. projektą, kurį Janas Zachvatovičius paruošė kartu su Marija ir Kazimieru Piechotkomis.[11] Fasadas įgavo naujus vad. „Vyslos gotikos“ stiliaus bruožus. 1960 m. birželio 9 d. primas Stefanas Višinskis pastatą atšventino,[12] tais pačiais metais bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas.
Šventovė pritaikyta visuomenės poreikiams, požemiuose rengiamos šviečiamojo pobūdžio ekskursijos.[13] Nuo 1994 m. joje organizuojamas Tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Arkikatedros vargonai”.
Istoriniai vaizdai
redaguoti-
Katedra 1865 m. (raižinys iš Tygodnik Ilustrowany)
-
Centrinis altorius ir presbiterija (1899 m.)
-
Zigmanto Vazos funduotas altorius
-
Pagrindinis fasadas po Hugono Kuderos įvykdytos rekonstrukcijos (tarpukaryje)
-
Sugriauta presbiterija (1945 m.)
Popiežių apsilankymai
redaguoti- 1919 m. spalio 28 d. šioje katedroje tuometinis apaštališkasis vizitatorius Lenkijai ir Lietuvai Ambrogio Damiano Achille Ratti buvo įšventinas vyskupu, vėliau tapęs popiežiumi Pijumi XI.
- Jonas Paulius II penkis kartus lankėsi šventovėje (1979, 1983, 1987, 1991 ir 1999 metais).
- 1981 m. katedrą vizitavo arkivyskupas Jozefas Aloizas Racingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI.
Karališkos santuokos
redaguoti- 1637 m. rugsėjo 12 d. – Vladislovas Vaza ir Cecilija Renata Habsburgietė
- 1646 m. kovo 10 d. Vladislovas Vaza ir Ludvika Marija Gonzaga
- 1649 m. gegužės 30 d. – Jonas Kazimieras Vaza ir Ludvika Marija Gonzaga
- 1665 m. liepos 5 d. – Jonas Sobieskis ir Marija Kazimiera d'Arquien
Karūnavimas
redaguoti- 1637 m. rugsėjo 12 d. – Vladislovas Vaza ir Cecilija Renata Habsburgietė (Vladislovo Vazos žmona)
- 1670 m. spalio 19 d. – Eleonora Marija Habsburgaitė (Mykolo Kaributo Višnioveckio žmona)
- 1705 m. spalio 4 d. – Stanislovas Leščinskis ir Katerina Opalinska
- 1764 m. lapkričio 25 d. – Stanislovas Augustas Poniatovskis
Varšuvos karališkoji pilyje Rusijos imperatorių Nikolajų I karūnavus Lenkijos karaliumi, ta proga 1829 m. gegužės 24 d. katedroje buvo aukotos Šv. Mišios.
Katedroje palaidoti (sąrašas nepilnas)
redaguoti- ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (perlaidotas iš Volčino bažnyčios)
- ATR valdovo Vladislovo Vazos duktė Marija Ona Izabelė
- prezidentas Gabrielius Narutavičius
- prezidentas Ignatas Moscickis
- premjeras Ignatas Janas Paderevskis
- Varšuvos arkivyskupai:
- Lenkijos karalystės primas Stepanas Holovčicas
- Lenkijos karalystės primas Voicechas Skarševskis
- Varšuvos metropolitas Antonis Melchioras Fijalkovskis
- šventasis Zygmuntas Ščensnas Felinskis
- Varšuvos metropolitas Vincentas Teofilis Popielas
- Lenkijos primas kard. Augustas Hlondas
- Lenkijos primas kard. Juzefas Glempas
- rašytojas Henrikas Senkevičius
- dailininkas Marčelas Bačarelis ir jo žmona Frederika
Išnašos
redaguoti- ↑ Dobrosław Kobielski. Vademecum warszawskie – Warszawa: Wydawnictwo Warszawskiego Tygodnika Ilustrowanego „Stolica”, 1957, s. 27
- ↑ Ewa Korpysz. Czy pierwsza była św. Katarzyna? // „Stolica” marzec 2016, s. 15
- ↑ Encyklopedia Warszawy // Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1994, s. 700 ISBN 83-01-08836-2
- ↑ Irena Gieysztorowa, Andrzej Zahorski, Juliusz Łukasiewicz. Cztery wieki Mazowsza. Szkice z dziejów 1526–1914 – Warszawa: Instytut Wydawniczy Nasza Księgarnia, 1968, s. 47–48
- ↑ Franciszek Maksymilian Sobieszczański. Rys historyczno–statystyczny wzrostu i stanu miasta Warszawy – Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1974, s. 130
- ↑ Ewa Korpysz. Czy pierwsza była św. Katarzyna? // „Stolica”, s. 16, marzec 2016
- ↑ Jerzy Łoziński, Andrzej Rottermund. Katalog zabytków sztuki. Miasto Warszawa. Część I. Stare Miasto. – Warszawa: Wydawnictwa Artystyczna i Filmowe, 1993, s. 2191 ISBN 83-221-0628-9
- ↑ Stefan Kieniewicz. Warszawa w powstaniu styczniowym – Warszawa, 1983 s. 93–95
- ↑ Герштенцвейг Александр Данилович // Большой Русский Биографический Словарь
- ↑ Grzegorz Kalwarczyk. Przewodnik po parafiach i kościołach Archidiecezji Warszawskiej. Tom 2. Parafie warszawskie. – Warszawa: Oficyna Wydawniczo-Poligraficzna „Adam”, 2015, s. 61 ISBN 978-83-7821-118-1
- ↑ Bazylika archikatedralna św. Jana Chrzciciela w Warszawie // www.beta.architektura.warszawa.sarp.org.pl Archyvuota kopija 2019-09-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Maria i Andrzej Szypowscy. Gdy wchodzisz w progi Katedry.... – Warszawa: Fundacja Artibus, 2008, s. 183 ISBN 83-86879-63-7
- ↑ Tomasz Urzykowski. Skarby do oglądania nie tylko w katedralnych kryptach // „Gazeta Stołeczna” 19 listopada 2015, s. 3
Literatūra
redaguoti- Kościoły warszawskie rzymsko-katolickie opisane pod względem historycznym przez Juliana Bartoszewicza, wizerunki kościołów i celniejsze w nich nagrobki rytował na drzewie Michał Starkman – Warszawa, 1855
- Tadeusz Zagrodzki. Gotycka architektura katedry św. Jana w Warszawie – Warszawa: DiG, 2000, s. 82 ISBN 83-7181-163-2
- Jerzy Łoziński, Andrzej Rottermund. Miasto Warszawa. Część I. Stare Miasto – Warszawa: Wydawnictwa Artystyczna i Filmowe, 1993, s. 188-209 (seria: Katalog zabytków sztuki) ISBN 83-221-0628-9
- Michał Tomasz Wójciuk. Walki o archikatedrę św. Jana w Warszawie (21 – 28 sierpnia 1944 roku). Próba rekonstrukcji // „Przegląd Historyczno-Wojskowy”, R. XI (LXII), Nr 4 (233), 2010, s. 243 - 262 ISSN 1640-6281
Nuorodos
redaguoti- Varšuvos arkikatedros internetinė svetainė (lenkų k.)
- Warszawa – archikatedra św. Jana Chrzciciela // sztuka.net (lenkų k.)