Walter Vega – penkių cilindrų, oru aušinamas aviacinis žvaigždinis variklis, XX a. trečiame dešimtmetyje sukurtas Čekoslovakijos įmonėje „Akciová továrna automobilů Josef Walter a spol., Praha – Jinonice“. Šie varikliai buvo montuojami ir į Lietuvoje gamintus pilotų mokymui skirtus lėktuvusAnbo V.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje „Walter“ sukurti sportiniams ir mokomiesiems orlaiviams skirti lengvi aviaciniai varikliai NZ-40, NZ-60, NZ-85 ir NZ-120 greitai seno ir trečiajame dešimtetyje buvo pradėtos gaminti jų modernizuotos versijos NZ-45, NZ-70, NZ-95 ir NZ-130.
1929 m. „Walter“ pristatė seriją ženkliai atnaujintų žvaigždinių variklių, pavadintų dangaus kūnų vardais. Tai buvo penkių cilindrų „Walter Vega“, septynių cilindrų „Walter Venus“ ir devynių cilindrų „Walter Mars“. Vėliau, 1932 m., prie jų buvo pridėtas tos pačios šeimos trijų cilindrų variklis „Walter Polaris“.
Visiems šiems varikliams buvo naudojami tie patys 105 mm skersmens cilindrai su 120 mm eigos stūmokliais ir kiti komponentai, jie pasižymėjo tuo pačiu suspaudimo laipsniu ir pasiekdavo tokius pat maksimalius sūkius. Skyrėsi tik cilindrų skaičius. „Tarpinis“ modelis „Walter Vega“ buvo penkių cilindrų radialinis benzininis variklis su „Zenith 50-J“ karbiuratoriumi.
Naujųjų variklių pasaulinė premjera įvyko Londono aviacijos parodoje Olimpijos parodų centre. Kartu su jais buvo eksponuojamas ir analogiškos konstrukcijos modelis Walter Castor, tapęs „žvaigždžių serijos“ įpėdiniu. „Walterio“ stendas buvo įrengtas pagrindinės parodų salės centre.[1] Jame buvo eksponuojami radialiniai varikliai „Walter Vega“, „Walter Venus“ ir „Walter Mars“.[2]
„Walter“ motorai „Vega“, „Venus“ ir „Mars“ parodoje Londone, 1929 m.
„Žvaigždinės“ serijos modeliai struktūriškai buvo panašūs į „NZ" serijos modelius. Lyginant su „NZ“ didžiausi struktūriniai, metalurginiai ir technologiniai pokyčiai buvo variklio cilindrų gavutėse. Naujų tipų galvutės buvo liejamos nebe iš ketaus, o iš aliuminio lydinio. Iš aliuminio lydinio išlietos galvutės buvo prisukamos prie plieninio cilindro korpuso. Galvutes buvo galima nuimti neišimant viso cilindro iš karterio, todėl variklio aptarnavimas buvo žymiai greitesnis ir lengvesnis.
Palyginti su pirmtaku „Walter NZ-60“, „Walter Vega“ pasižymėjo padidintu suspaudimo laipsniu, beveik tuo pačiu svoriu ir didesne galia.
„Zenith 50-J“ karbiuratorius buvo montuojamas lengvai pasiekiamoje vietoje karterio gale. Jis tiekė kuro mišinį į žiedinę kamerą, iš kurios įsiurbimo vamzdžiais mišinys buvo nukreipiamas į atskirus cilindrus. Uždegimo procesas buvo valdomas dviem „Scintilia MN7D“ arba „MN7DA“ magnetais, sumontuotais ant konsolių ir integruotais į galinę variklio dangčio dalį. Tepimo sistema – slėginė su sausu karteriu. Su varikliu komplektuotas naujos konstrukcijos stūmoklinis siurblys su alyvos filtru.
Variklis nebuvo sėkmingas – viso buvo pagaminti tik 28 vnt., jų naudotojai skundėsi nepatikimu veikimu, dažnais gedimais.[3]
1930 m., pasibaigus per Nepriklausomybės karus sukauptų vokiškų variklių atsargomis, karinė vadovybė leido variklius naujai kuriamam mokymų lėktuvui pirkti užsienyje.[3] Naujam lėktuvui jo kūrėjas plk. ltn. A. Gustaitis pasinaudojo pramintais keliais – variklių gamyklos „Walter A.S.“ paslaugomis. Šioje įmonėje 1927 m. buvo nupirktas variklis „Walter NZ 60“ mokomajam ANBO-II, 1929 m. – vienas „Walter NZ 130“ ANBO-III prototipui, o 1930 m. – 8 vnt. „Walter Mars“ serijiniams ANBO-III.
ANBO V
Penkių cilindrų „Walter Vega“ buvo tokio pat darbinio tūrio (5,19 l), kaip ir „Walter NZ 60", varęs ANBO-II, tačiau suspaudimo laipsnį pakėlus nuo 4,48:1 iki 5,15:1 maksimalūs sūkiai išaugo nuo 1600 aps./min. iki 1800 aps./min., o didžiausia galia – nuo 70 iki 90 AG.
Lietuvos karo aviacijoje naudoti trys „Walter Venus“. Jie buvo sumontuoti į pirmuosius Anbo V (Nr. 43, Nr. 46 ir Nr. 49). Su mokymams naudotais ANBO V buvo skraidoma gana daug – po maždaug 220 valandų į metus.[3] Labai greitai išaiškėjo „Walter“ variklių žemas patikimumas, nepakankama galia – mokymų procesą apsunkinusios prastos kilimo charakteristikos: skrendant „dėžutę“ apie pusė laiko buvo skriama vien pakilimui. Į vėlesnius ANBO V (Nr. 50 ir Nr. 51) A. Gustaitis montavo tos pačios šeimos galingesnius, 81 kW (110 AG) galios „Walter Venus“,[3] tačiau visi šios šeimos varikliai jau 1934–1935 m. buvo pakeisti galingesniais ir patikimesniais „Armstrong Siddeley“ gamybos žvaigždinais 7 cilindrų 160 AG galios variklais „Genet Major IA“.
Penkių cilindrų „Walter Vega“ buvo montuojamas į čekoslovakų gamybos „Aero A-34 Kos“ (pagaminti 6 vnt.) ir „Avia BH-11B“ (pagaminti 4 vnt.), taip pat po keletą vienetų buvo eksportuota į Lietuvą (3 vnt. montuoti į ANBO V), Belgiją (Orta-Saint Hubert G.1), Bulgariją (DAR-1, DAR-6), Didžiąją Britaniją (Cunningham-Hall X-90), Jugoslaviją (Fizir AF-2, 1 vnt.), Prancūziją, (Couzinet 22, Couzinet 30), Vokietiją (Junkers A50ba (Junior)), Nyderlandus (Pander EF85), Lenkiją (LKL-2, PWS-8, PWS-51).[4]
(BG) BORISLAVOV, Ivan, RUMEN, Kirilov. (1996).: Letadla Bulharska, první část od Blériota k Messerschmittu, Prima Publishing House, Sofia, ISBN 954-8163-57-8
(CZ) Bulletin Walter, No. 6. I. vyd. Praha XVII – Jinonice: Akciová továrna automobilů Josef Walter a spol., 15.8.1930.
(EN) CYNK Jerzy B. (1971).: Polish aircraft 1893–1939. London: Putman & Company, Ltd.. ISBN 0-370-00085-4
(EN) Gunston, Bill. World Encyclopedia of Aero Engines. Patrick Stephens. p. 168.
(CZ) Němeček, Václav (1968). Československá letadla (1918–1945), Praha: Naše vojsko.
(EN) TAYLOR, Michael J.H. (1989).: Jane’s Encyclopedia of Aviation. London: Studio Editions.
(CZ) Technická příručka leteckých motorů NZ-70, NZ-95, NZ-130; Vega – Venus – Mars. I. vyd. Praha XVII., Jinonice: Akciová továrna automobilů Josef Walter a spol., 1930.
↑Technická příručka leteckých motorů NZ-70, NZ-95, NZ-130; Vega – Venus – Mars. I. vyd. Praha XVII., Jinonice: Akciová továrna automobilů Josef Walter a spol., 1930. 135 s.
_1.jpg)
Čekoslovakija.jpg)
.jpg)
.jpg)
_2.jpg)
.jpg)