Vitas Luckus (1943 m. gegužės 29 d. Kaunas1987 m. kovo 16 d. Vilnius, palaidotas Nemėžyje) – Lietuvos fotografas.

Vitas Luckus – konceptualiosios fotografijos pradininkas Lietuvoje. Pradėjęs nuo reportažinės fotografijos, kūrėjas pasiliko jai ištikimas ir meniniuose ieškojimuose. Daugelyje jo ciklų, siekiančių vien konceptualaus tikslo, medžiaga paimta iš paties gyvenimo, o jų herojai: valstiečiai, miesto vaikai, atsitiktiniai gatvės praeiviai.

Tad ir šio fotografijos meistro žymė pasiliko visur: reportaže, portrete, siurrealistinėje fotografijoje. Priklausydamas Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų kartai, jis sugebėjo organiškai sujungti du visiškai priešingus pradus: tikroviškiausią dokumentą ir drąsiausią išmonę.

Biografija redaguoti

Gimė Kaune. 1953 – 1957 m. Kauno vidurinėje meno mokykloje mokėsi tapybos. Vėliau studijavo Kauno politechnikos instituto Vilniaus fakultete. Fotografuoti pradėjo 1956 m., o nuo 1959 m. pradėjo dalyvauti meninės fotografijos parodose. 1967 m. įsidarbino fotografu "Lietkoopsąjungoje", dirbo žurnaluose "Banga", "Tarybinė moteris" (1969 – 1972), "Švyturys" (1972 – 1976), kūrė reklamos užsakymus "Inturistui". 1963 m. įstojo į Kauno fotografų klubą, buvo jo pirmininku. Nuo 1970 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Vaikai – Indrė (1965 – 1972, iš pirmosios santuokos su Valentina Urniežiūte), Marija (1984 – 1984, iš antros santuokos su Tatjana Luckiene) ir įvaikinta dukra Kotryna (g. 1984)[1]. Ne santuokose – Inga Filipovič (g. 1977) ir Simonas Štuopys (g. 1982).

1987 m. kovo 16 d. tragiškai žuvo Vilniuje, buitinio konflikto metu nudūręs žurnalistą Bronių Krakauską. Iššoko iš ketvirto aukšto[2].

2014 m. sukurtas dokumentinis biografinis filmas „Meistras ir Tatjana“ apie V. Luckų.

Kūryba redaguoti

Fotografijos konceptualios, būdinga meninio ir dokumentinio vaizdo jungtis, žmogaus būties prasmės įžvalgos.[3] Kūryba pasižymėjo profesionalumu, originalumu, mąstymo gilumu. Oficialiųjų meno vertintojų bei kultūros ideologų buvo ignoruojamas. Dar sovietmečio pabaigoje Luckaus fotografijų pomirtinėje parodoje buvo teigiama, kad ciklas "Požiūris į senovinę fotografiją" yra vienas įdomiausių bei originaliausių darbų ne tik buvusioje SSRS, bet ir užsienyje. Ciklas buvo kurtas laboratorijoje, montuojant po dvi labai skirtingas senovines nuotraukas ir akcentuojant archetipinius simbolius, ženklus, įvaizdžius ar jų derinius. Taip buvo sukuriami visai kiti, šiuolaikiški ryšiai ar asociacijos. Laiko deformuoti praeities vaizdai kaip vaiduokliai susipina su kasdieniais vaizdiniais arba tarpusavyje, sudarydami magiškosios realybės įspūdį. Tai tragiškas, kupinas destrukcijos ir kančios pasaulis.[4]

Individualios parodos:

Fotografijų ciklai:

Leidiniai:

  • The Hard Way. – Olandija, 1993; Vitas Luckus // Fotografijos parodos katalogas.– Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 1997.
  • Vitas Luckus. Biografija. Margarita Matulytė, Tatjana Luckienė-Aldag. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2014.

Literatūra redaguoti

  • Laima Skeivienė, Herman Hoeneveld, Tanya Luckienė. Vitas Luckus: The Hard Way. Fotoalbumas, (Vitas Luckus: Sunkus kelias), Amsterdamas, 1993 m., Kirchberg & Zürich: Édition Stemmle, 1994 m. ISBN 3-905514-13-3
  • Margarita Matulytė, Tatjana Luckienė-Aldag. Vitas Luckus. Biografija, Vilnius, 2014 m., Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, ISBN 978-609-426-055-1

Šaltiniai redaguoti

  1. Vito Luckaus našlė Tatjana: tą tragišką naktį dar tikėjau, kad stebuklas gali įvykti...
  2. Margarita Matulytė, Tatjana Luckienė-Aldag. Vitas Luckus. Biografija, Vilnius, 2014 m.
  3. Stanislovas ŽvirgždasVitas Luckus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 661 psl.
  4. Modernioji sovietmečio Lietuvos fotografija. Lietuva. Kompiuterinė enciklopedija Archyvuota kopija 2008-09-17 iš Wayback Machine projekto.
  5. artnews.lt tinklalapis