Vikipedija

Nemėžis

kaimas Lietuvoje
Nemėžis
{{#if:
Totorių mečetė
Nemėžis
Nemėžis
54°38′02″š. pl. 25°21′00″r. ilg. / 54.634°š. pl. 25.350°r. ilg. / 54.634; 25.350 (Nemėžis)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus rajono savivaldybės vėliava Vilniaus rajono savivaldybė
Seniūnija Nemėžio seniūnija
Gyventojų (2021) 2 241
Vikiteka Nemėžis
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Nemė̃žis
Kilmininkas: Nemė̃žio
Istoriniai pavadinimai lenk. Niemież, rus. Нѣмежъ[2]

Nemėžis – kaimas Vilniaus rajono savivaldybėje, prie geležinkelio į pietryčius nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 6 seniūnaitijos. Į šiaurę nuo kelio  A3  Vilnius–Minskas  yra Nemėžio dalis, prijungta prie Vilniaus. Stovi Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko bažnyčia, veikia Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazija, biblioteka, paštas (LT-13034). Senosiose kapinėse stovi totorių mečetė (pastatyta 1909 m.), išlikęs Nemėžio dvaro pastatų ansamblis, kapinės.

Nemėžį aptarnauja 16 ir 61 nr. VVT autobusų maršrutai, iki 2013 m. veikė Nemėžio geležinkelio stotis.

Prie seniūnijos

Etimologija redaguoti

Nemėžis – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo čia pratekančio Nemėžos upelio. XX a. 1-ojoje pusėje gyvenvietės pavadinimas buvo moteriškos giminės – Nemežė.

Istorija redaguoti

 
Nemėžio dvaro rūmai
 
Nemėžio bažnyčia

Nemėžio pavadinimas žinomas dar nuo Ldk Vytauto Didžiojo laikų. Čia jis 1397 m. apgyvendino totorius, kurių palikuonys gyvena ir dabar. XIV a. Nemėžyje jau buvo kunigaikščių rūmai – Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Julijonos vasaros rezidencija. Čia Julijona ir mirė. XIV a. Nemėžis minimas kaip valsčius (pavietas). Karui jis turėjo atsiųsti 92 riterius. Spėjama, kad 1656 m. Nemėžio dvare pasirašyta Nemėžio sutartis, pagal kurią Abiejų Tautų Respublika ir Rusija įsipareigojo bendrai kovoti prieš Švediją. 1684 m. Nemėžio totoriai tarnavo Lietuvos kariuomenės pulkuose, kovojusiuose prieš turkus. Iš to meto išlikęs totoriaus Romano Dovidovino testamentas: turkų sunkiai sužeistas, jis prašė savo brolio palaidoti jį mylimajame Nemėžyje.

1794 m. Nemėžyje susibūrė sukilėlių pulkas, kuriam vadovavo pulkininkas inžinierius Jokūbas Jasinskis. Balandžio 23 d. susivienijęs su kitais pulkais, jis puolė caro kariuomenę ir puolė Vilnių. Sukilėlių tradicijos išliko. 1863 m. buvęs prūsų kariuomenės pulkininkas Lepelskis Nemėžyje surinko sukilėlių būrį, kuris vėliau kovėsi su caro kariuomene Rūdiškių miškuose. 1863 metų sukilime dalyvavo ir Nemėžio totoriai, kuriems vadovavo Samuelis Ulanas.

Nemėžį valdė ir čia gyveno bajorai Sapiegos. 1828 m. iš Sapiegų Nemėžį perėmė grafas Benediktas Tiškevičius, buvęs Kauno gubernijos maršalka. Manoma, kad apie 1840–1856 m. grafas pastatė vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus ir kitus su jais kompoziciškai susijusius pastatus. XIX a. pabaigoje Nemėžis – Vilniaus apskrities palivarkas, kaimas ir bajorkaimis, priklausę Rudaminos valsčiui.[3]

Priešais rūmus, ilgame vidiniame ūkinės paskirties kieme, stovėjo žirgų arklidės, dalis jų išliko iki šių dienų. 1914 m. Nemėžio dvarą, kurį sudarė Juodasis, Bareikiškių, Šveicarų, Rudaminos ir Dolinos palivarkai, įsigijo Mykolas Bochovicas. Tai buvo šių žemių paskutinis savininkas.

1939 m. visi meno kūriniai ir istorinę vertę turintys daiktai buvo nacionalizuoti ir išgabenti. Dalis jų pateko į Vokietiją. Tarybiniais metais Nemėžis buvo apylinkės ir „Naujo gyvenimo“ kolūkio centras. XX a. pertvarkant Vilniaus–Minsko plentą, sunaikinta dalis dvaro komplekso. 1949–1953 m. veikė pradinė, 1953–1970 m. septynmetė, aštuonmetė mokykla.

2016 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu buvo patvirtintas Nemėžio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
nuo 1503 m. Nemėžio valsčiaus centras ?
XIX a. – 1950 m. Rudaminos valsčius Vilniaus apskritis
1950–1995 m. Nemėžio apylinkės centras Vilniaus rajonas
1995– Nemėžio seniūnijos centras Vilniaus rajono savivaldybė

Nemėžio totoriai ir mečetė redaguoti

Nemėžis – tai viena iš nedaugelio Lietuvoje esančių gyvenviečių, kur gyvena kelios dešimtys musulmonų tikėjimą išpažįstančių totorių. Jų tradicijos ir papročiai išlikę iki šiol.

Nemėžyje jau nuo seno gyveno totoriai (nuo 1397 m.), čia yra totorių kapinaitės bei jų maldos namai – mečetė. Pirmoji totorių mečetė pastatyta dar 1684 m., buvo medinė, su bokšteliu, bet sudegė. Dabartinė pastatyta 1909 m. pagal inžinieriaus A. Sonino projektą, atskiros patalpos vyrams ir moterims. Sovietmečiu ji buvo paversta sandėliu. Pamaldos vyksta tik jaunaties penktadieniais. Į jas susirenka vos keli žmonės. Daugiau jų suvažiuoja per tradicines musulmonų šventes. Į pamaldas atvažiuoja ir arabų. Pamaldoms Nemėžio mečetėje vadovauja Vilniuje gyvenantis imamas, jis dirba ir Keturiasdešimties Totorių kaime. Nemėžyje gyvena tik imamo pavaduotojas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 4 mečetės, iš kurių dvi yra Vilniaus rajone: Nemėžyje ir Keturiasdešimties Totorių kaime.

2008 m. kaime gyveno ~120 totorių.[4]

Kapinės redaguoti

Nemėžio kapinėse turtingesnių žmonių (žemvaldžių) kapai aptverti medine ar geležine tvora. Antkapių forma priklauso nuo mirusiojo giminės turtingumo. Ant vargšų kapų paprastai statomi netašyti lauko akmenys be užrašų, turtingesniųjų kapus ženklina akmenys su užrašais, o turtingųjų – gludinti antkapiai su puošniomis epitafijomis. Totorių kapinėse ant antkapių negalima kalti mirusiųjų portretų.[reikalingas šaltinis]

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2021 m.
1867 m.*[2] 1905 m.[5] 1931 m.[6] 1959 m.sur.[7] 1965 m.[8] 1970 m.sur.[7] 1979 m.sur.[9]
180 653 530 582 939 1 192 1 423
1980 m.[10] 1986 m.[11] 1989 m.sur.[12] 2001 m.sur.[13] 2011 m.sur.[14] 2021 m.sur.[15] -
1 230 2 092 2 157 2 601 2 498 2 241 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės redaguoti

Nemėžis buvo mėgstama Vilniaus universiteto studentų, kurie buvo nusiteikę prieš caro valdžią – filomatų ir filaretų susitikimų vieta. Tarp jų buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Onufrijus Petraškevičius, Jonas Čečiotas ir kt.

1823–1832 m. Nemėžyje gyveno ir dirbo Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos direktorius prof. Piotras Slavinskis. Pas jį dažnai svečiuodavosi astronomas ir matematikas J. Sniadeckis, botanikas St. Judzilas ir garsus architektas K. Podčašinskis ir kt. 1852 m. Nemėžyje gimė fotografas Benediktas Henrikas Tiškevičius.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
  2. ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 573 psl.
  3. ↑ Niemież. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 89 psl. (lenk.)
  4. ↑ Nemėžis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 219 psl.
  5. ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
  6. ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
  7. ↑ 7,0 7,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. ↑ Nemėžis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 678 psl.
  9. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  10. ↑ Nemėžis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 138 psl.
  11. ↑ Nemėžis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 194
  12. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  13. ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  14. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  15. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Nemėžis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 216 psl.

Nuorodos redaguoti

Aplinkinės gyvenvietės

  VILNIUS – 8 km
Kuprioniškės – 3 KM 		 
     
     
     
Daržininkai – 1 km
RUKAINIAI – 11 km
SKAIDIŠKĖS – 5 km
RUDAMINA – 9 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Nemėžis&oldid=7081645"