Varninis grifas

Coragyps atratus

Varninis grifas

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Naujojo pasaulio grifai ( Cathartiformes)
Šeima:	Amerikiniai grifai ( Cathartidae)
Gentis:	Varniniai grifai ( Coragyps)
Rūšis:	Varninis grifas ( Coragyps atratus)

Binomas

Coragyps atratus
Bechstein, 1793

Varninių grifų apytikslis paplitimo arealas Amerikų žemynuose

Sinonimai

Vultur atratus Bechstein, 1793

Varninis grifas (Coragyps atratus) – Naujojo pasaulio grifų (Cathartiformes) būrio, amerikinių grifų (Cathartidae) šeimos plėšriųjų paukščių rūšis.

Paplitimas

Plačiai paplitę Amerikos žemynų atogrąžų, subtropikų ir vidutinių platumų klimato zonose. Šiaurės Amerikos žemyne gyvena JAV pietryčiuose ir siauru ruožu palei Meksiką iki Kalifornijos. Į pietus arealas eina per Meksiką į Centrinę Ameriką, tęsiasi per visą Pietų Ameriką iki Argentinos vidurio pietų, bei pietinės Čilės.

Karibų jūros daugumoje salų negyvena, nors į dalį salų retkarčiais užklysta. Pastoviai gyvena tik labai arti žemyno prisišliejusiose salose, tokiose kaip Tobagas.

XXI a. pradžioje vis dažniau pastebimi gerokai toliau į šiaurę nuo įprasto jų paplitimo arealo, ir klaidžiojantys individai vis dažniau stebimi pietryčių Kanadoje, kas matyt yra susiję su klimato pasikeitimu.

Europoje yra rastos 34 milijonų metų varninių grifų fosilijos datuojamos vėlyvuoju eoceno epochos laikotarpiu.

Biotopas

Gyvena sėsliai, nors iš jų arealo šiaurinių regionų galimai migruoja netolimus atstumus. Mėgsta atvirus, žemumų biotopus, tokius kaip dykumos, kopos, savanos, pievos, krūminų miškai, taip pat pelkynai. Gyvena ir urbanizuotose vietovėse – miestuose, priemiesčiuose arba žemdirbystės vietovėse. Laikosi prie šiukšlynų, skerdyklų ir šalia automobilių kelių, kur tikisi rasti mašinų partrenktą negyvą gyvūną.

Varniniai grifai vengia gyventi dideliuose, tankiuose miškuose, vengia kalnuotų vietovių.

Pastebimi sklandantys ore, arba tupintys ant tvorų stulpų ar nudžiuvusių medžių šakų.

Išvaizda

Varninio grifo galva

Varninių grifų tarplytinis dimorfizmas beveik nepastebimas. Tai gana stambūs paukščiai, kurių kūno ilgis 56–74 cm, sparnai platųs bet palyginti trumpi, o skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų 1,33–1,67 m. Kuomet sparnai išskleisti, ar skrydžio metu matosi sparno galuose šviesios ar balsvos plunksnos. Uodega trumpa. Jų išsiplėtusio sparno kaulo ilgis 38,6–45 cm. Čiurna 7–8,5 cm ilgio.

Juodųjų grifų iš Šiaurės Amerikos ir Andų kalnų regionų svoris 1,6-3 kg. Mažesni varniniai grifai iš atogrąžų žemumų regiono sveria 1,18–1,94 kg. Teksase buvo pasverta 50 juodųjų grifų, jų vidutinis svoris šiame regione 2,15 kg. Venesuaeloje buvo pasverta 119 juodųjų grifų, kurie vidutiniškai svėrė 1,64 kg.

Jų plunksninis apdaras blizgančios juodos spalvos. Galva maža. Galva ir kaklas be plunksnų, ir jų oda tamsiai pilka bei susiraukšlėjusi, atrodo tarytum šarvai. Akys rudos. Kojos pilkšvai baltos. Kojų pirštai plokšti, palyginti silpni ir kaip jų nagai (palyginti buki), neprisitaikę čiupti grobį, pavyzdžiui kaip pas tikruosius erelius ar kaip pas daugumą plėšriųjų paukščių. Snapas silpnas, daugiau prisitaikęs lesti dvėselienai^[2].

2005 m. Ekvadoro Pinjaso kantone buvo stebimas leukistinis Coragyps atratus brasiliensis porūšio individas, įsimaišęs įprastos išvaizdos, maždaug dvidešimties varninių grifų pulke. Jis buvo visiškai baltas, tik čiurna, uodega ir dalis uodegos apatinių plunksnų buvo juodos. Jo galvos ir kaklo oda buvo įprastos tamsios spalvos, kas reišia, kad stebėtas individas nebuvo albinosas.

Veisimasis

Varniniai grifai prieš veisimosi sezoną atlieka piršlybų ritualus, pavyzdžiui patinas nepilnai išskleidęs sparnus ir nuleidęs galvą sukiojasi apie patelę. Monogamai – poros gyvena kartu daugelį metų. Veisimosi sezonas priklauso nuo jų gyvenamo regiono, kadangi jų paplitimo arealas labai platus. Pavyzdžiui gyvenantys JAV Floridos valstijoje jie pradeda veistis sausio mėnesį, o Ohajo valstijoje paprastai iki kovo mėnesio neprasideda. Populiacijos gyvenančios Pietų Amerikoje, konkrečiau – Argentinoje ir Čilėje, veistis pradeda rugsėjo pradžioje, o dar šiauresnės Pietų Amerikos žemyno populiacijos dar vėliau – nuo spalio, gyvenantys Trinidado saloje nuo lapkričio, Ekvadore gyvenančios populiacijos nuo vasario mėnesio.

Perimvietės miškingoje vietovėje. Kiaušinius deda kelmo ar kitose ertmėse, iki 3 m aukštyje, ir retai kada aukščiau. Iprastai dėtyje du kiaušiniai, bet rečiau pasitaiko vienas arba trys kiaušiniai. Jie ovalūs, 6,6-9 cm ilgio × 4,5-5,6 cm skersmens. Peri abu tėvai 38-39 dienas. Išsiritę jaunikliai apaugę tankiais gelsvais ar rausvais pūkeliais, silpni, bet jau atmerktomis akimis. Jauniklius maitina abu tėvai, jiems atrydami maistą. Jaunikliai lizde išbūna 70-98 dienas. Po jauniklių apsiplunksnavimo, juos tėvai maitina dar apie aštuonis mėnesius, bei su savo šeimų nariais palaiko socialinius ryšius visą likusį gyvenimą.

Į metus išveda vieną jauniklių vadą.

Gyvenimo būdas

Varniniai grifai į pasirinktas vietas vakarais būriuojasi į didelius būrius, kuriuose kartu susirenka giminaičiai, šeimų nariai ir subrendę susitinka su savo jaunikliais. Tie, kuriems patiems nepavyksta susirasti maisto, jie susiranda sekdami savo susiburimuose buvusius paukščius. Svetimiems, ne savo giminaičiams, varniniai grifai agresyviai neleidžia būti savo būryje ar sekti jiems iš paskos prie maisto šaltinių, kuomet jiems kerta snapaais, griebia kojomis ar muša sparnais. Prie maisto šaltinių varniniai grifai nusileidžia karakaroms, karališkiesiems grifams ir andiniams kondorams.

Mityba

Varniniai grifai ieškodami maisto aukštai pakilę sklando naudodamiesi gerai išsivysčiusia rega. Minta dažniausiai dvėseliena. Kartais dėl maisto žudo ką tik gimusius žinduolių jauniklius ar nusilpusius gyvūnus. Yra žinoma, kad pilkųjų garnių kolonijoje žudo jų jauniklius, minta naminėmis antimis, nedideliais paukščiais ir žinduoliais, įskaitant skunsiniais (Mephitidae), oposumais (Didelphimorphia), naktikovais (Nycticorax), jaunais vėžliukais. Puola avių avių jauniklius, paršelius, teliukus^[3]^[4]. Lesa kiaušinius, bei tiek prispėjusius, tiek ir papuvusius vaisius ir daržoves ar kitų pūvančių augalų liekanas. Gyvenantys arčiau žmonių maitinasi šiukšlynuose randamu maistu.

Paprastieji kalakutiniai grifai (Cathartes aura) turi puikiai išsivysčiusią uoslę, kuria varniniai grifai nė iš tolo neprilygsta. Tad varniniai grifai gerokai aukščiau pakilę suka ratus ir stebi žemiau sklandančius paprastuosius kalakutinius grifus. Kuomet paprastieji kalakutiniai grifai užuodžia jiems malonų puvančios mėsos kvapą, jie leidžiasi prie jos, o juos iš paskos seka varniniai grifai. Vienas prieš vieną, kovoje dėl maisto varninis grifas pralaimi kovą stambesniems paprastiesiems kalakutiniams grifams, bet jeigu varninių grifų daugiau, kurie ir agresyvesni, jie lengvai nuveja nuo maisto paprastąjį kalakutinį grifą, kurie dažniausiai yra vienišiai.

Priešai

Kadangi pilnai suaugę varniniai grifai yra gana dideli ir agresyvūs paukščiai, daug priešų neturi. Bet jų kiaušinių dėtis kartais suėda paprastieji meškėnai (Procyon lotor), koačiai (Nasua) ar lapės. Taip pat kartais žūsta bekonfliktuojantys su vanaginiais (Accipitridae). Varninius grifus medžioja už juos mažesnis puošnusis peslinis erelis (Spizaetus ornatus).

Amžius

Seniausias laisvėje pagautas individas buvo 25 metų ir 6 mėnesių amžiaus, bet laikomi žmonių nelaisvėje išgyvena dar ilgiau.

Porūšiai

Porūšiai skiriasi dydžių, bei sparno apačios gale baltų plunksnų tonų variacijomis. Anot BirdLife International paukščių klasifikacijos, yra išskiriami trys porūšiai^[5]

Coragyps atratus atratus; Šiaurės Amerikos žemyne.
Coragyps atratus brasiliensis; pagrindinėje Pietų Amerikos žemyno dalyje, įskaitant Braziliją, Gvianą, Paragvajų, Urugvajų.
Coragyps atratus foetens; Andų kalnų regione.