Atverti pagrindinį meniu

Statkūniškės ežeras

Koordinatės: 54°52′24″ š. pl. 24°35′20″ r. ilg. / 54.87333°š. pl. 24.58889°r. ilg. / 54.87333; 24.58889

Statkūniškės ežeras
Ežeras pavasarį
Ežeras pavasarį
Vieta Žaslių k., Kaišiadorių raj.
Plotas 0,091 km²
Kranto linijos ilgis 1,41 km
Įteka L-5
Išteka L-5

Statkūniškės ežeras – ežeras Lietuvoje, Kaišiadorių rajone, prie šiaurinio Žaslių miestelio pakraščio, Žaslių kaime. Tai vienas iš trijų ežerų, kuriuos jungia L-5 upelis (Laukystos intakas).

GeografijaKeisti

Statkūniškės ežeras gamtinės prigimties, gana žuvingas. Altitudė yra 103,5 m, plotas – 9,1 ha. Ilgis šiaurės-pietų kryptimi 0,54 km, plotis iki 0,2 km [1]. Krantai žemi, lėkšti. Dugnas uždumblėjęs, apaugęs vandens augmenija[2].

Ežeras staigiai gilėja iki 5-7 m gylio, šiuo metu pradėjęs lėtai pelkėti. Šiaurės-vakarų, rytinė bei pietvakarinė pakrantės yra dumblingos. Seniau ežeras ir jo krantas buvo labiau prižiūrimas, nebuvo apaugęs bereikalingais krūmynais, kurie labai pakeitė visą pakrantės kraštovaizdį. Kadangi ežeras yra prie pat miestelio didelę įtaką jo kraštovaizdžiui padarė žmonės. Pietrytinėje, pietinėje bei vakarinėse pusėse padaryti priėjimai į paplūdimį. Intensyvi žmogaus ūkinė veikla stipriai pažeidė natūralumo balansą. Ši teritorija buvo ir yra svarbi rekreacijos zona.

 
Ežeras žiemą

FloraKeisti

Arčiausiai ežero esantys augalai mėgsta drėgmę. Didžiąją dalį jų sudaro nendrės taip pat įvairūs krūmynai, tokie kaip blindės, karklai, alksniai, juodalksniai. Ežero pakrantėje auga balinis ir gegužinis asiūklis bei lancetinis dumblialaiškis – tai į raudonąją knygą įrašyta rūšis. Ežere auga: strėlialapė papliauška, mentūrinė ir varpuotoji plunksnalapės – tai tikros vandenų gyventojos. Taip pat galima rasti šakotąjį ir paprastąjį šiurpius[3].

FaunaKeisti

Statkūniškės ežere matyta labai reta ūdra. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Po keleto dienų ūdros lavonėlis buvo rastas kanalo užtvankėlės skydo plyšyje. Beveik kiekvienais metais ežerą aplanko gulbės. Ežere gausu žuvų – karpių, lynų, lydekų, ešerių, karosų. Žuvininkystės požiūriu menkavertės žuvys – šlyžys, kirtiklis, vijūnas. Ten dažnai gaudomi vėžiai [3].

Vietos ypatybėsKeisti

ReljefasKeisti

Kaišiadorių krašto žemės pagal geomorfologinę sandarą priskiriamos Pabaltijo žemumos sričiai [4]. Įvairios reljefo formos yra vėlyvojo ledynmečio (pleistoceno) moreniniai dariniai, paveikti periglacialinių procesų. Kraštovaizdis nevienalytis. Ryškus žemėvaizdžio kalvotumas, banguotumas bei daubotumas.

Statkūniškės ežeras iš pietų, vakarų ir šiaurės pusių apsuptas morenine kalvų grandine. Per visą kalvų grandinę yra keletas pažemėjimų sustiprinančių nelygaus reljefo įspūdį. Nuo vakarinėje pusėje esančiu kalvų į rytinę ežero pusę atsiveria tolimi vietovės horizontai. Altitudžių skirtumas tarp aukščiausios (vakarinėje ežero pusėje) ir žemiausios (rytinėje pusėje) reljefo vietos siekia 9-15 metrų. Šią charakteringą gamtinę situaciją paaiškina ledyninė reljefo kilmė. Didžioji teritorijos dalis apaugusi medžiais bei krūmais, kurie dėl paties reljefo savybių daro šią teritoriją vaizdingą ir patrauklią rekreaciniu pažiūriu.

Greta vakarinio kranto praeina kelias  143  JonavaŽasliaiKloniniai Mijaugonys .

DirvožemiaiKeisti

Kaišiadorių kraštas priskiriamas Rytų Lietuvos srities Pietų aukštumos dirvožemio rajonui. Trumpesnis šios srities augalijos vegetacijos periodas, intensyvi dirvožemių paviršinė erozija bei nepastovus klimatas [4]. Žaslių miestelis įsikūręs molingose lygumose. Didesnę dalį užima velėniniai jauriniai dirvožemiai [3].

Nagrinėjama Statkūniškės ežero teritorija vis dėlto pasižymi smėlingesniu, mažai mineralinių maisto medžiagų turinčiu dirvožemiu, kalvose dažniausiai aptinkami žvyro, priemolio ir smėlio mechaninės sudėties dirvožemiai – tą parodo ežero pakrantes nuaugusios pušys, kurios supa Statkūniškes iš vakarų bei šiaurės. Taigi be tikslių dirvožemio tyrimų galima būtų spėti, kad Žaslių miestelio gamtinė aplinka (o taip pat, matyt, ir nagrinėjama teritorija) turi ir moreninėms lygumoms būdingų savybių.

KlimatasKeisti

Teritorija yra vidutinių platumų klimatinėje zonoje. Klimatas žemyninis, nepastovus, permainingas. Vidutinė metinė temperatūra siekia +6 °C , žemiausiai nukrenta iki -30 °C, aukščiausiai pakyla iki +32 °C. Pavasarinės šalnos baigiasi gegužės 2 d., sniegas pasitraukia iš miškų iki balandžio 9d. Šiltuoju metų laiku net 30 dienų dunda perkūnijos, lijundros trunka apie 15 dienų. Dažniausiai pučiantys vėjai yra vakarų bei šiaurės vakarų, kartais būna atšiaurūs. [5].

Per metus vidutiniškai iškrenta 631 mm kritulių. Augalų vegetacijos metu iškrinta kritulių iki 425 mm, o šaltuoju periodu – iškrenta iki 206 mm. Net 75% kritulių sudaro lietus. Net 60 dienų per metus tvyro rūkai (kurie būdingesni šaltajam pusmečiui). Lijundrų būna keičiantis šiltiems ir šaltiems orams. Tokių dienų būna apie 15. Teigiama temperatūra kasmet nusistovi apie kovo 20-ąją, o neigiama įsigali apie lapkričio 20-ąją. Šalčiausiu mėnesiu laikomas sausis, šilčiausiu – liepa, drėgniausiais – liepa bei rugpjūtis, sausiausiais – kovas ir balandis [4].

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lietuvos TSR ežerų sąrašas su morfometriniais duomenimis (1964). Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas (RVŪPI) Kaunas
  2. http://gamta.lt/cms/index?rubricId=8067a382-83dc-4265-b661-7306fef58410
  3. 3,0 3,1 3,2 Paparčių ir Žaslių apylinkės (1997) Kaišiadorių etninės kultūros centras. Kaišiadorys
  4. 4,0 4,1 4,2 V. Malinauskas, O. Lukoševičius (2001) „Kaišiadorys: Gamtos ir kultūros paveldas“. Vilnius
  5. O. Lukoševičius, V. Malinauskas (2002) „Žasliai“. Vilnius