Aštrioji viksva
| Carex buekii | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Aštrioji viksva (Carex buekii) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Carex buekii Wimm., 1857 | ||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||
|
Aštrioji viksva (Carex buekii) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.
Morfologija redaguoti
Daugiametis, žalias (jauni lapai pilkai žali), 45–100 cm aukščio augalas, išauginantis šliaužiantį šakniastiebį su storomis, ilgomis palaipomis, supleišėjusių lapamakščių liekanų padengtomis. Stiebai statūs, stori, standūs, tribriauniai, aštriomis briaunomis, viršutinėje dalyje labai šiurkštūs, nuo vidurio lapuoti, pamate su plačiomis, skiauterėtomis, rausvai arba juosvai rudomis, belakštėmis, tinkliškai išsiskaidžiusiomis makštimis. Lapai plokšti, šiek tiek žemyn atlenktais kraštais, 5–8(10) mm pločio; stiebiniai lapai trumpi, siauresni, nežydinčių ūglių – ilgi, platesni, laipsniškai nusmailėję, labai šiurkštūs. Žiedynas gana ilgas, susidedantis iš 4–8 varpučių. Apatinis žiedynlapis paprastai trumpesnis už visą žiedyną, neviršija viršutinės kuokelinės varputės. Kuokelinės varputės viršūninės, 1–3 linijiškos arba verpstiškos, laibos; jų pažiedės tamsiai rudos su šviesesniu ruoželiu per vidurį. Piestelinės varputės 3–5, suartėjusios, stačios, ilgiau ar trumpiau kotuotos, siaurai cilindriškos, 4–10 cm ilgio ir 0,4–0,5 cm pločio, tankios, į apačią retesnės, jį pamatas nusmailėjęs, viršūnėje dažnai turi kuokelinius žiedus; pažiedės pailgos, smailokos, juosvos su žalsvu ruoželiu per vidurį, tokio pat ilgio kaip maišeliai arba trumpesnės ir du kartus siauresnės už juos. Maišeliai kiaušiniški arba atvirkščiai kiaušiniški, maži, 2–2,3 mm ilgio, jų vidinė pusė plokščia, išorinė – iškili, gelsvai žali arba viršuje rausvai taškuoti, begysliai arba neryškiai gysloti, bekočiai, su trumpu, sveiku snapeliu. Hidrofitas, geofitas.
Augavietės redaguoti
Auga upių, upelių, ežerų ir griovių krantuose, salpinėse pievose, krūmuose.
Paplitimas Lietuvoje: Retas. Literatūriniais duomenimis, rastas Gobstos, Lygainių, Ilkučių (Trakų r.), Papiškio (Vilniaus r.) bei Vievio ežerų krantuose, taip pat Markučiuose (Vilniaus apyl.), Sventikuose (Trakų r.). Herbarinių egzempliorių nėra.
Bendras paplitimas: Vokietija, Lenkija, Čekoslovakija, Austrija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Bulgarija, Rusijos europinės dalies žemutinio Dono ir Juodosios jūros pakraščių rajonai, Kaukazas. Priklauso Pietryčių Europos floros elementui.
Literatūra redaguoti
- P. Snarskis, Vadovas Lietuvos augalams pažinti, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti, Vilnius, 1980 m.
- R. Jankevičienė, Vasarą žydintys augalai, Vilnius „Mokslas“ 1987 m.