Iso mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{Infobox karinis konfliktas | conflict = Iso mūšis | image =300px | caption =Aleksandras ir Darijus III-asis Iso mūšyje (Nea... |
(Jokio skirtumo)
|
12:46, 1 balandžio 2013 versija
| Iso mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Aleksandras ir Darijus III-asis Iso mūšyje (Neapolio nacionalinis muziejus, | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Senovės Makedonija, Korinto sąjunga |
Achemenidų imperija, graikų samdiniai | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Aleksandras Didysis | Darijus III | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 40 850 35 000 pėstininkų ir 5 850 kavalerijos |
apie 100 000 | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 300 pėstininkų, 150 kavalerijos | apie 20 000 | ||||||||
Mūšis prie Iso vyko 333 m. pr. m. e. lapkričio 5 d. tarp Aleksandro Didžiojo vadovaujamos makedoniečių kariuomenės ir Persijos karaliaus Darijaus III-ojo kariuomenės. Šio mūšio pasekoje makedoniečiai įžengė į Siriją.
Priešistorė
Kilikijos lygumas nuo Sirijos skiria siauros, bet masyvios kalnų grandinės. Iš Ksenofonto knygos,[1] Aleksandras žinojo, kad pietiniame šios kalnų grandinės gale yra Vartais vadinama perėja, pagrindinis kelias į Siriją. Jis greitai nuvedė savo kariuomenę pakrante pro Iso miestą ir per nedidelę Pinaro upę į mažą Miriandro miestą greta perėjos. Iš savo žvalgų jis sužinojo, kad Darėjas su savo kariuomene laukia jo kitoje kalnų pusėje[2]. Jis taip pat sužinojo, kad persai būsimam mūšiui ten rūpestingai išsirinko plačiai besidriekiančią lygumą šalia Oronto upės. Persų požiūriu, tai buvo puiki vieta karui - plynos pievos, kur persai galėjo pasitelkti savo gausesnes pėstininkų pajėgas, raitininkus, kovos vežimus ir kuo geriausiai panaudoti savo pranašumą. Bet Aleksandras nėjo į jo spąstus.
Bet praėjus kelioms savaitėms Darėjas ėmė jaudintis, kad Aleksandras, nepaisydamas savo reputacijos, bijo stoti su juo į mūšį. Todėl jis įsakė savo kariuomenei žygiuoti į Kilikiją, bet ne per pietinę perėją. Jis manė, kad makedonai vis dar netoli Tarso, todėl per šiaurinę perėją persikėlė į lygumas ties Iso miestu. Makedoniečių armija jau buvo prie pietinės perėjos, ketindamas pereiti į kitą kalnų pusę, kai žvalgai pranešė, kad persai dabar yra už jo, siauroje pakrantės lygumoje šalia Iso. Aleksandras pamanė, kad žvalgai turbūt bus suklydę, ir pasiuntė vyrus atgal, liepdamas patikrinti žinias. O Darėjas vos atvykęs į Kilikiją sužinojo, kad Makedonijos kariuomenė dabar yra už jo. Abu karaliai labai apstulbo, nes nei vienas, nei kitas neplanavo tokio Įvykių posūkio[3]. Aleksandras suprato, kad naujos aplinkybės gerokai pablogino persų padėtį, nors persų rikiuotė ir nebus plati, ji bus gili.
Karinės pajėgos
Tikslus persų armijos pajėgų skaičius nežinomas. Kai kurie senovės šaltiniai teigia, jog Persijos kariuomenėje tarnavo šeši šimtai tūkstančių vyrų. Graikų istorikai tikrai perdėjo, kaip jiems buvo būdinga aprašant laimėtus mūšius, tačiau kariuomenė iš tiesų buvo didelė - kai ji žygiavo per tautų apžiūrą Babilone, eitynės užtruko visą dieną. Be savo tautiečių, Darėjas III dar sukvietė pėstininkus ir raitininkus iš Medijos ir Tapurijos imperijos šiaurėje, taip pat Kaukazo kalnuose įsikūrusios Armėnijos. Didumą raitininkų sudarė laukiniai hirkanai iš pietinės Kaspijos jūros pakrantės, taip pat baktrai iš Vidurio Azijos, besikaunantys dviašmeniais kirviais. Derbikai, atvykę iš tų pačių žemių kaip ir baktrai, kovojo ietimis su bronziniais ir geležiniais antgaliais. Persų pusėje taip pat buvo tūkstančiai graikų samdinių. Šie profesionalūs kareiviai drauge su pačiais persais sudarė kovinės rikiuotės branduolį. Dalyvavo daug kitų tautų atstovų iš visos imperijos pakraščių[4]. Pagal persų tradiciją, Darėją III į žygį lydėjo ir šeima - motina, žmona ir trys vaikai.
Ankstų mūšio dienos rytą makedonai priartėjo prie Pinaro upės. Aleksandras išrikiavo karius mūšio rikiuote: dešiniojo sparno krašte, prieškalnyje, jis išrikiavo Parmeniono[5] sūnaus Nikanoro vadovaujamą pėstininkų būrį. Šalia jų stovėjo makedonų raitininkai, toliau - tūkstančiai pėstininkų per mūšio lauko centrą, o šalia jūros išsirikiavo rinktiniai Tesalijos raitininkai. Parmenionas buvo vyriausiasis kairiosios fronto pusės vadas, o pats Aleksandras atsistojo dešinėje, arčiau centro. Tai buvo klasikinė rikiuotė, kurią jis panaudojo Graniko mūšyje: sparnuose išdėstyti raitininkai, turintys apsupti priešą, o centre - gausybė pėstininkų, kurių užduotis buvo ginklais prasiskinti kelią per persų gretas.
Persų armija
| Padaliniai | Skaičius |
|---|---|
| Pėstininkai | 69 000 |
| Persijos nemirtingieji | 10 000 |
| Graikų hoplitai | 10 000 |
| Kavalerija | 11 000 |
| Viso | 100 000 |
Makedonų armija
Makedonijos armijos dydis su sąjungininkais ne viršijo 40.000 žmonių. Aleksandro kariuomenė sudarė apie 22 000 hoplitų, 13 000 peltastų ir 5 850 kavalerija.
Mūšis
Priartėjęs prie persų, bet tokiu atstumu, kad nepasiektų priešo strėlės, Aleksandras sustabdė savo kariuomenę ir apjojo visą makedonų rikiuotę, drąsindamas savo karius. Tada Aleksandras įsakė pulti bėgte, pasuko žirgą link upės ir nuvedė karius į mūšį. Makedoniečių armija puolė tokiu greičiu, kad, jiems atsidūrus strėlėms pasiekiamame ruože, persų lankininkai dar nebuvo spėję nusitaikyti. Jie šuoliais kirto upę ir priešakinėse priešų gretose sukėlė paniką. Makedonams pralaužus persų gynybą, greta Aleksandro atsidūrę priešų kariai, apimti siaubo, ėmė trauktis. Tačiau už Darėją III kovojantys graikų samdiniai netikėtai smarkiai smogė makedonų centrui, užgulė jo pėstininkus ir atvėrė plyšį Aleksandro gretose. Jie nustūmė makedonus atgal į upę ir daugelį jų nukovė.
Kol persų linijos centras laikė pozicijas, šalia jūros išsidėstę persų raitininkai kirto upę ir ėmė stumti atgal Tesalijos raitelius. Raitininkų kova pakrantėje buvo negailestinga - nė viena pusė nenusileido. Tuo metu Aleksandro dešiniojo sparno kariai, kurie puolė pačius persus, sugebėjo prasiveržti pro jų gretas ir apsisukę puolė graikų samdinius iš už nugaros. Nuo tos akimirkos mūšio eiga pasikeitė. Negalėdami kovoti su priešais nei priekyje, nei iš už nugaros, persai ėmė trauktis. Persų centras pradėjo irti, o jų raitininkai, matydami, kad pėstininkų gretos trūkinėja, apsisuko ir ėmė trauktis atgal per upę, žirgais trypdami savus karius.
Darėjas III, nors ir suprasdamas, kad makedonai mūšį laimės, trauktis nenorėjo. Aleksandras nujojo Darėjo III link, vienas iš karaliaus brolių buvo nukautas. Gindamas savo valdovą žuvo buvęs Frygijos satrapas Atizijas, Egipto satrapas Sabakas ir kt. Paskutinę akimirką Darėjas III atsitraukė ir prasibrovęs pro mūšio sumaištį, jis su kariuomenės likučiais per kalnus pabėgo į rytus. Aleksandras su savo kariais bandė vytis, jodami per daubas, pilnas žuvusių persų kūnų. Mūšyje žuvo daugelis tūkstančių persų, o makedonų nuostoliai buvo kur kas menkesni. Aleksandras buvo nesunkiai sužeistas kardu į šoną. Kai Aleksandras atvyko į užimtą Darėjo III stovyklą, buvo jau vėlus vakaras[6].
Pasekmės
Šiame mūšyje makedoniečiai neteko 150 raitininkų ir 300 pėstininkų[7]. Persų nuostoliai buvo žymiai didesni. Graikų istorikai įvardija 100 000 karių, bet lyginant su persų pateiktais skaičiai, galima manyti, kad nugalėtojai tą skaičių padidino 5—20 kartų.
Darėjui III po atsitraukimo pavyko surinkti tik 4 000 karių armijos likučius, kuri persikėlė per Eufratą. 8 000 graikų hoplitų samdinių armijos likučiai pasitraukė į kalnus, o paskui persikėlė į Kiprą. Daugeliui persų pavyko išgyventi vien todėl, kad makedoniečiai puolė plėšti paliktą persų stovyklą. Į Aleksandro rankas pateko Darėjo III motina Sisigambridė[8], jo žmona, dvi jo dukterys ir jaunas sūnus.
Kitą dieną, aplankęs sužeistuosius, Aleksandras įsakė visiems kariams užsidėti savo geriausius šarvus ir išsirikiuoti[9]. Jis surengė laidotuves kritusiems mūšyje, o paskui įteikė apdovanojimus už drąsą savo vadams. Vieną iš savo asmens sargybinių, Balakrą, paskyrė Kilikijos satrapu ir paaukštino kitų savo bendražygių pareigas. Norėdamas įamžinti savo pergalę, šalia Iso jis įkūrė pirmąjį miestą per savo karo žygį - Aleksandriją - graikų kultūros makedonų gyvenviete svetimoje žemėje. Jos įkūrimas strateginėje vietoje šalia Sirijos prieigų buvo pirmasis svarbus žingsnis platinant graikų civilizaciją[10].
Po šios pergalės Aleksandrui atiteko visa rytinė Viduržiemio jūros pakrantė, įskaitant Finikiją ir atsivėrė kelias į Palestiną ir į Egiptą.
Išnašos
- ↑ Ksenofontas, Anabasis, 1.4
- ↑ Kvintas Kurcijus, 3.2; Diodoras Sikulas. 17.31; Arianas, Anabasis, 2.8.
- ↑ Arianas, Anabasis, 2.7-11; Kvintas Kurcijus, 3.8-11; Folibijus, 12.17; Diodoras Sikulas, 17.32-35; Plutarchas, Aleksandro gyvenimas, 20-21; Justinas, 11.9.
- ↑ Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ Vilnius, Tyto alba, 2012 m. 148 psl. ISBN 978-9986-16-909-3
- ↑ Parmenionas: Makedonijos didikas, vyriausiasis Filipo karvedys, taip pat tarnavo ir Aleksandrui. Senovės šaltiniuose dažnai vaizduojamas kaip pernelyg atsargus karo vadas, drąsaus jaunojo Aleksandro priešingybė. Aleksandro nurodymu jis buvo nužudytas 330 m. pr. m. e.
- ↑ Arianas, Anabasis, 2.11-12; Kvintas Kurcijus, 3.11-13; Plutarchas, Aleksandro gyvenimas, 20; Diodoras Sikulas, 17.35-38.
- ↑ Diodoras Sikulas, 17.36
- ↑ Aleksandras su Darėjo motina elgęsis itin pagarbiai, po Aleksandro mirties ji iš sielvarto nusižudė.
- ↑ Arianas, Anabasis, 2.12; Kvintas Kurcijus, 3.12.
- ↑ Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ Vilnius, Tyto alba, 2012 m. 155 psl. ISBN 978-9986-16-909-3
Nuorodos
36°50′16″š. pl. 36°12′40″r. ilg. / 36.837894°š. pl. 36.211109°r. ilg.