Socialdemokratija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Socialdemokratija – politinė ideologija, XIX amžiaus pabaigoje atskilusi nuo marksizmo, ir išsiskirianti revoliucinio kelio į socializmą atmetimu bei pasisakymu už laipsnišką, evoliucinį kelią, remiantis demokratinėmis institucijomis. Taip pat socializmas propaguoja rinkos ekonomikos reformą, siekiant užtikrinti didesnį teisingumą ir lygybę, o ne visišką rinkos mechanizmų atsisakymą. Socialdemokratija savo siekiu iškelia gerovės valstybės sukūrimą ir trijų kertinių vertybių: laisvės, lygybės ir solidarumo propagavimą. Pasaulio socialdemokratinius judėjimus vienija Socialistų Internacionalas.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Socialdemokratijos istorija.

Socialdemokratinės idėjos ėmė populiarėti Europoje XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje kaip atsvara radikaliam marksistiniam socializmui. Galutinis skilimas įvyko prasidėjus Pirmajam Pasauliniam Karui, socialdemokratams palaikant savo šalių vyriausybes kare, o marksistams pasisakant už visų šalių proletariato susivienijimą kovoje su kapitalizmu. Įvykus Rusijos Revoliucijai revoliucinio socializmo šalininkai suformavo komunizmo judėjimą. Socialdemokratinė ideologija ir toliau tolo nuo savo marksistinių ištakų, vis daugiau socialdemokratų pasisakant ne už laipsnišką kapitalizmo panaikinimą, o už gerovės valstybės kūrimą, mažinant neigiamus kapitalizmo aspektus, plečiant socialines programas bei dalinai perskirstant turtą. Maždaug iki XX a. 6-ojo dešimtmečio socialdemokratinės partijos pasisakė ir už plataus masto nacionalizaciją, suvalstybinant stambias pramonės įmones ir svarbias ūkio šakas.

Galima išskirti „trečiojo kelio socializmą“, kaip itin nuosaikią socialdemokratijos formą, pasisakančią už sąlyginai nedidelį valstybės kišimąsi į verslo reikalus. Šios krypties pradininkais laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.

Pažiūros

Daugelis dabartinių socialdemokratinių partijų pasisako už:

teisinį darbo santykių reglamentavimą, ginant darbininkų teises;
paramą smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų kūrimosi apribojimą;
išvystytą socialinės paramos sistemą;
progresinę pajamų mokesčių sistemą;
visiems prieinamą švietimą bei sveikatos apsaugą;
valstybės ir religijos atskyrimą.

Socialdemokratai laikosi požiūrio, kad darbo santykiuose darbininkas visuomet yra silpnesnioji pusė, nes darbdavys savo rankose turi kur kas didesnius resursus. Atmesdami liberalų teiginius apie rinką kaip „bejėgį savikontrolės mechanizmą“, socialdemokratai teigia, jog ekonominiai santykiai visuomet yra galios santykiai, taigi, juose neišvengiamai egzistuoja prievarta, todėl silpnesniajai pusei būtina valstybės parama. Smulkusis verslas yra remiamas vadovaujantis požiūriu, jog kai kuriais atžvilgiais (visų pirma – sukuriamų darbo vietų skaičiumi) jis yra daug naudingesnis visuomenei nei stambusis verslas. Taip pat stambusis verslas kelia pavojų interesų pusiausvyrai visuomenėje, nes valdydamas milžiniškus resursus jis nesunkiai gali paminti smulkiųjų verslininkų, savo darbuotojų bei klientų teises, jei tik neegzistuos tokius veiksmus ribojantys teisiniai mechanizmai. Išvystyta socialinė sistema bei progresnis mokesčių tarifas atspindi vieną iš esminių socialdemokratinių vertybių – solidarumą bei socialinį teisingumą. Šiais mechanizmais užtikrinama, kad didesnes pajamas bei galimybes turintys gyventojai paremia tuos, kurie, dėl vienų ar kitų priežasčių, nėra pajėgūs patys užsitikrinti pakankamą pragyvenimo šaltinį. Taip pat socialdemokratai atmeta liberalų teiginį, kad tiek švietimas, tiek sveikatos apsauga tėra viso labo prekės, kurias pageidaujantys gali nusipirkti rinkos kaina, ir teigia, kad išsilavinimas bei sveikata yra neatskiriamos kiekvieno žmogaus teisės, todėl valstybė privalo jas užtikrinti. Socialdemokratiniu požiūriu socialinės paramos ir švietimo sistema yra būtini komponentai užtikrinant ir dar vieną prigimtinę žmogaus teisę – teisę dalyvauti savo šalies valdyme, nes tik išsilavinęs ir bent jau minimalų pragyvenimo šaltinį turintis žmogus gali skirti laiko bei pastangų dalyvavimui politiniame gyvenime bei turėti pakankamai žinių, kad sugebėtų išnaudoti šią teisę savo interesams pasiekti.

Kritika

Socialdemokratija dažnai kritikuojama, teigiant, kad jos nuostatų įgyvendinimas reikalauja išpūsto biurokratinio mechanizmo, kas, savo ruožtu, sąlygoja didesnes galimybes korupcijai bei mokesčių naštos padidėjimą. Taip pat teigiama, kad socialdemokratinė santvarka riboja gyventojų laisves, ypač ekonomines, nepagrįstai kišasi į rinkos mechanizmą ir iškreipia konkurenciją.