Socialinė partnerystė

Socialinė partnerystė – darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais (įstatymų nustatytais) atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus.

Socialinės partnerystės šalimis (socialiniais partneriais) yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Trišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos (LR DK 41 str.).

Socialinės partnerystės sistemą sudaro Lietuvos Respublikos trišalė taryba; kitos trišalės ir dvišalės tarybos (komisijos, komitetai), sudaromos įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka (LR DK 44 str.).

Socialinė partnerystė gali būti vykdoma šiais lygiais: nacionaliniu; šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu); teritoriniu (savivaldybės, apskrities); įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių (LR DK 42 str.).

Socialinė partnerystė įgyvendinama dalyvaujant dvišalių ar trišalių tarybų (komisijų, komitetų) veikloje; darbuotojų atstovams įgyvendinant informavimo ir konsultavimo teises bei kitas dalyvavimo darbdavio sprendimų priėmime teises; vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis (LR DK 43 str.).

Principai

Socialinė partnerystė grindžiama šiais principais:

• laisvų kolektyvinių derybų;
• savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus;
• galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo;
• realaus įsipareigojimų vykdymo;
• objektyvios informacijos suteikimo;
• tarpusavio kontrolės ir atsakomybės;
• šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams.

Istorija

Socialinė partnerystė laikoma efektyviausia klasių kovos forma, leidžianti greičiausiai ir taikiomis priemonėmis pasiekti norimus rezultatus. Ji vyksta ne demonstracijomis ar streikais, o už derybų stalo, lygiai atstovaujant organizuotiems dirbantiesiems ir darbdaviams. Pirmiausia pradėta taikyti Vokietijoje ir Skandinavijoje per kolektyvines derybas ir kolektyvines sutartis įmonėse, vėliau išplito iki šakinio ir nacionalinio lygmens. Geriausi pavyzdžiai yra 1932 m. Salšiobadeno sutartis tarp švedų profsąjungų ir darbdavių, 1949 m. sudaryta Austrijos Paritetinė komisija, 1967–1970 m. Vokietijos darbdavių ir profsąjungų „veiksmų derinimas“.