Atverti pagrindinį meniu

Funkcinis socializmassocializmas, kuris gali susiformuoti kapitalizmui evoliucionuojant į socializmą keičiant ne nuosavybės santykius, o funkcijas. Hipotezė apie tokią galimybę pateikta švedų socialdemokratų teoretiko G. Adler-Karlsono 1967 m. išleistoje knygoje „Funkcinis socializmas. Švedų demokratinės socializacijos teorija“ (anglų k. 1968 m.)[reikalingas šaltinis].

Tai buvo trečiojo kelio tarp kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų politinių ir ekonominių pažiūrų paieška. Šios teorijos esmė telpa į keturias taisykles:

  • valdžios balansas,
  • drastiškų socialinių problemų sprendimo būdų vengimas,
  • pragmatiškas požiūris į laisvos rinkos ir valstybinio reguliavimo santykį,
  • svarbiausių tikslų siekimas „funkcinio socializmo“ priemonėmis.

Nuosavybė, ir socializuota, ir privataus kapitalo, ir mišri kapitalistinė, ir mišri socializuota, suprantama kaip funkcijų visuma. Bet kurios nuosavybės funkcija - gamybinė, valdymo, kontrolės, skirstymo, gali keistis.

Pavyzdžiui, kapitalistinės įmonės veikla gali būti pajungta visuomenės labui net nekeičiant nuosavybės formos – per valstybės reguliavimo ir ekonomikos programavimo sistemą. Tokiu būdu kapitalistas išsaugo formalią teisę į nuosavybę, bet visuomenė neleidžia jam jos panaudoti ne visuomenės interesams.

Funkcinio socializmo įrankiai yra mokesčių politika, valstybinis užimtumo reguliavimas, kainodaros ir atlyginimų reguliavimas ir kontrolė bei konsensuso tarp socialinių partnerių paieška.

Pavyzdžiui, namo savininkas gali pats gyventi name, išnuomoti jį ir pasinaudoti iš to gaunamomis pajamomis savo nuožiūra, nutraukti nuomos sutartį, jai pasibaigus, nugriauti ar perstatyti namą, parduoti jį ir gautus pinigus investuoti užsienyje, kad gautų didesnį pelną, tačiau jis negali namo išnuomoti didesne, negu valstybės nustatytas nuomos mokesčio didžiausias dydis, kaina, dalį gautų pajamų turi skirti mokesčiams, kurie būtini švietimo ar sveikatos apsaugos programoms finansuoti, negali nugriauti ar perstatyti namo taip, kaip pats sumąstė, jeigu tai prieštarauja visuomenės interesams, nesiderina prie greta esančių pastatų architektūros arba jeigu namas turi kultūros paveldo reikšmę. Taip pat jis negali išvyti nuomininko net pasibaigus nuomos sutarčiai, jeigu nuomininkas neturi kur gyventi.