Pajamų mokestis

Pajamų mokestis (gyventojų pajamų mokestis; anksčiau Lietuvoje – fizinių asmenų pajamų mokestis) – mokestis, renkamas nuo fizinių asmenų pajamų (darbo užmokesčio, honoraro, individualios veiklos pajamų, turto nuomos ir pan.). Pajamų mokestis gali būti proporcinis, progresinis arba regresinis. Įprastai valstybė nustato neapmokestinamą minimumą, nuo kurios pajamų mokestis neimamas. Neapmokestinamas minimumas didinamas priklausomai nuo fizinio asmens neįgalumo, turimų vaikų ir turimų neįgalių vaikų skaičiaus, taip pat jis priskiriamas vienišoms motinoms ar tėvams.

Įmonių pelno (corporate) ir gyventojų pajamų (personal) mokesčių tarifai įvairiose šalyse 2005 m.[1]

Tarifai LietuvojeKeisti

Pajamų mokesčio tarifas Lietuvoje yra 15 procentų (2011 m.). O pajamų mokesčio 20 procentų tarifas Lietuvoje taikomas pajamoms iš paskirstytojo pelno (2011 m.). Pajamų mokesčio 5 procentų tarifas Lietuvoje taikomas individualios veiklos pajamoms, išskyrus pajamas iš laisvųjų profesijų veiklos ir pajamas iš vertybinių popierių (įskaitant pajamas iš išvestinių finansinių priemonių) (2011 m.).[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. „OECD Tax Database“. Organisation for Economic Co-operation and Development. Nuoroda tikrinta 2007-01-30. 
  2. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas