Robert Oppenheimer

Julius Robertas Openhaimeris angl. Julius Robert Oppenheimer
Gimė	1904 m. balandžio 22 d. Niujorkas, JAV
Mirė	1967 m. vasario 18 d. (62 metai) Prinstonas, JAV
Tautybė	amerikietis
Veikla	amerikiečių fizikas
Sritis	kvantinės mechanikos, atomo branduolio, izotopų skilimo ir neutroninių žvaigždžių tyrimas
Organizacijos	Kalifornijos universitetas Berklyje
Pareigos	1942 m. – 1946 m. vadovavo atominės bombos kūrimo programoje „Manheteno projektas“ 1946 m. – 1952 m. JAV atominės energijos komisijos (Atomic Energy Commission) generalinio konsultacinio komiteto (General Advisory Committee) pirmininkas 1947 m. – 1966 m. Prinstono (Naujasis Džersis) fundamentaliųjų tyrimų instituto (Institute for Advanced Study) direktorius.
Išsilavinimas	Harvardo universitetas Getingeno universitetas
Žinomas (-a) už	pasisakė prieš vandenilinės bombos kūrimą ir bandymus.
Vikiteka	Robert Oppenheimer

J. Robertas Openhaimeris (angl. Julius Robert Oppenheimer, 1904 m. balandžio 22 d. – 1967 m. vasario 18 d.) – amerikiečių fizikas.

Dirbo kvantinės mechanikos, atomo branduolio, izotopų skilimo ir neutroninių žvaigždžių tyrimo srityse. 1942 m. – 1946 m. vadovavo atominės bombos kūrimo programoje „Manheteno projektas“. 1946 m. – 1952 m. JAV atominės energijos komisijos (Atomic Energy Commission) generalinio konsultacinio komiteto (General Advisory Committee) pirmininkas. 1947 m. – 1966 m. Prinstono (Naujasis Džersis) Pažangiųjų tyrimų instituto direktorius. Pasisakė prieš vandenilinės bombos kūrimą ir bandymus.

Vaikystė

Julius Robertas Openhaimeris gimė 1904 m. balandžio 22 d. Niujorke komersantų šeimoje. 1921 m. baigė mokyklą su pagyrimu, bet keliaudamas po Europą susirgo dizenterija. Liga neleido rudenį įstoti į universitetą. Tėvas pasamdė privatų mokytoją ir išsiuntė Robertą į vakarus, kad atgautų sveikatą ir pasiruoštų studijoms.

Studijų metai

1922 m – 1925 m. studijavo Harvardo (Harvard) universitete, kursą baigė per trejus metus. Paskutinį semestrą jis kreipėsi su prašymu į Ernestą Rezerfordą (Ernest Rutherford) aspirantūrai. Tais pačiais metais atvyko į Kembridžo (Cambridge) universitetą ir dirbo įžymiojoje Kavendišo laboratorijoje (Cavendish Laboratory), kuriai vadovavo E. Rezerfordas. Čia jis sėkmingai užsiėmė teorine fizika. Kembridže R. Openheimeris susipažino su įžymiais to meto mokslininkais-fizikais M. Bornu (Max Born), P. Diraku (Paul Dirac) ir N. Boru (Niels Bohr). Kviečiamas M. Borno iš Getingeno (Göttingen) universiteto, R. Openheimeris 1926 m. iš Anglijos persikėlė į Vokietiją. Jis klausėsi paskaitų pas pasaulinio garso fizikus E. Šriodingerį (Erwin Rudolf Josef Alexander Schrödinger), V. Heisenbergą (Werner Heisenberg), Dž. Franką (James Franck) ir dirbo kartu su jais kvantinės mechanikos srityje. 1927 m. apsigynė daktaro disertaciją. Sukūrė laisvųjų elektronų sąveikos su atomu teoriją, dirbdamas su M. Bornu sukūrė dviatomės molekulės struktūros teoriją ir Borno-Openheimerio aproksimaciją. 1929 m. R. Openheimeris baigė Nyderlandų Leideno universiteto kursus bei aukštąją technikos mokyklą Ciūriche ir grįžo į gimtinę.

Mokslinių darbų metai

Jaunu talentingu mokslininku-fiziku iš karto domėjosi daugelis JAV universitetų. Sušlubavus sveikatai ir baiminantis tuberkuliozės, gydytojai rekomendavo jam pagyventi švelnaus klimato zonoje JAV vakaruose. R. Openheimeris apsigyveno rančoje į rytus nuo nedidelio Los Alamoso miestelio (Naujosios Meksikos valstija), kuriame paskui, jo dėka, įsikurs slaptoji „Manheteno projekto“ laboratorija.

R. Openheimeris vienu metu užėmė docento pareigas Kalifornijos technologijos institute Pasadenoje (California Institute of Technology) ir Kalifornijos universitete (University of California) Berklyje (nuo 1936 m. profesorius). Čia jis mokėsi sanskrito kalbos, jam tai buvo aštuntoji kalba, kuria galėjo susikalbėti. 1930 m. nuspėjo pozitrono egzistavimą (postuluotas P. Dirako 1926 m.), 1938 m. sudarė pirminį neuroninės žvaigždės modelio apskaičiavimą, o po metų nuspėjo ir juodųjų skylių egzistavimą. Betarpiškas bendravimas su žymiais to meto fizikais paliko žymę R. Openheimeris biografijoje. Dirbdamas kvantinės mechanikos srityje, mokslininkas tyrinėjo naujas medžiagų savybes bei spinduliavimą, sukūrė šviesos spektro komponentų spinduliavimo intensyvumo pasiskirstymo skaičiavimo metodą. Vėliau jo mokslo tyrimai persikėlė į atomo branduolio fizikos sritį. Kai 1939 m. atrastas urano dalijimasis, jis pradėjo dirbti ir šioje srityje. Nuo 1941 m. rudens dalyvavo JAV Mokslų akademijos specialiosios komisijos, kuri nagrinėjo atominės energijos panaudojimo galimybes karo tikslams, darbe. Tuo pačiu metu vadovavo fizikų-teoretikų grupei, dirbančiai atominės bombos kūrime. R. Openheimeriui priklauso idėja suburti visus JAV fizikus, dirbančius atominės bombos srityje, į vieningą mokslinį centrą Los Alamose. O kai šiai idėjai pritaria ir valdžia, vadovauti šiam centrui pavedama būtent jam.

1945 m. liepos 16 d. pirmą kartą istorijoje išbandyta atominė bomba, o netrukus R. Openheimeriui kartu su kitais karo komisijos nariais teko išrinkti atominio bombardavimo objektus. Ir nors daugelis kolegų iš Los Alamoso laboratorijos pasisakė prieš barbariškus atominius bombardavimus, kurie jau nebebuvo būtini, nes Japonijos kapituliacija jau aiški, R. Openheimeris neprisijungė prie jų. 1945 m. spalį jis paliko Los Alamoso laboratorijos direktoriaus postą, grįžo į Kaliforniją, bet likimas jį dar ilgam susiejo su atominiu ginklu. 1946 m. jis tapo JAV atominės energijos komisijos generalinio konsultacinio komiteto pirmininku, įgaliotų politikų bei generolų patarėju, o po metų ir Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto direktoriumi. Jis dalyvavo kuriant tarptautinį atominės energijos kontrolės projektą, kurio tikrasis tikslas buvo ne uždrausti ir sunaikinti atominį ginklą, sustabdyti jo gamybą ir atstatyti laisvą mokslinės informacijos keitimąsi, bet JAV tapimas vienvalde lydere branduolinės fizikos srityje. R. Openheimeriui teko vartyti ir vandenilinės bombos projektus, tačiau jis faktiškai pasisakė prieš naujo masinio ginklo kūrimą. Bet 1950 m. sausio 31 d. prezidentas H. Trumenas (Harry Truman) pasirašė vandenilinės bombos sukūrimo įsakymą, 1952 m. lapkričio 1 d. ji ir išbandyta. Pentagono strategai džiūgavo, bet neilgam. 1953 m. rugpjūtį TSRS atlieka, vieną iš vandenilinės bombos atmainų, bandymą.

„Openheimerio byla“

JAV atominės energetikos komiteto mokslininkai pateikė ataskaitą prezidentui D. Eizenhaueriui (Dwight David Eisenhower), kad TSRS atliktas vandenilinės bombos bandymas yra žymiai aukštesnio techninio lygio ir lenkia JAV toje srityje. Visą mėnesį Baltuosiuose rūmuose viešpatavo pasimetimo nuotaikos ir būtent dėl to pradėta išpūsta kampanija prieš R. Openheimerį. Jį bandyta apkaltinti antiamerikietiškomis pažiūromis, komunizmu ir kitomis nuodėmėmis. Ne diplomatiniuose sluoksniuose atvirai kaltinta šnipinėjimu. Amerikos valdžiai jis tapo neparankus ir 1953 m. gruodžio 21 d. buvo supažindintas su oficialiais kaltinimais. Pasirodo, kad visą laiką jis buvo sekamas karinės žvalgybos, nes buvo žinomos jo simpatijos kairiesiems ir ryšiai su JAV komunistų partija. Jo jaunesnysis brolis Frankas su žmona vienu metu net buvo komunistų partijos nariai. R. Openheimerio žmona Katerina anksčiau buvo ištekėjusi už komunisto, kuris žuvo Ispanijos pilietiniame kare. Hitlerinės Vokietijos nusikaltimai labai sukrėtė R. Openheimerį ir norėdamas prisidėti kovoje prieš fašizmą, jis aktyviai dalyvavo keliose antifašistinėse organizacijose ir parašė net keletą propagandinių brošiūrų. Bet tai buvo treji metai prieš tai, kai jis buvo paskirtas Los Alamoso laboratorijos vadovu. Prieš pradėdamas atominio ginklo kūrimo darbus jis užpildė labai smulkią anketą, kur išvardijo visus savo ryšius su kairiaisiais, kas galėjo dominti saugumą ir karinę žvalgybą. Specialiai tam sudaryta atominės energetikos komisija 1954 m. balandžio 12 d. pradėjo ypatingą „Openheimerio bylos“ tyrimą. Komisijos tikslas buvo įrodyti mokslininko R. Openheimerio nelojalumą ir pilietinį nepatikimumą ir kaltinti ne tuo, ką jis padarė, o ką galvojo, jautė, žinojo ir kad nepalaikė vandenilinės bombos kūrimo. Nepaskutinį vaidmenį suvaidino ir bendradarbis iš Los Alamoso laboratorijos, fizikas E. Teleris (Edward Teller), liudijęs prieš savo kolegą. E. Telerio ir R. Openheimerio konfliktas prasidėjo dar Los Alamose, jo priežastimi buvo skirtingi požiūriai į atominio ginklo vaidmenį pasaulio raidai. Kai TSRS sukūrė savo atominę bombą, E. Teleris atėjo pas R. Openheimerį su pasiūlymu tuoj pat pradėti vandenilinės bombos gamybą, bet vedančiųjų mokslininkų grupė kartu su R. Openheimeriu pasisakė prieš, net siūlė visiškai nutraukti darbus. Jis buvo prieš, užtai jį pasodino į teisiamųjų suolą. Galiausiai, mokslininką nušalino nuo slaptų duomenų atominių tyrimų srityje, kas reiškė mokslinės veiklos apribojimą. Iš 24 mokslininkų tik 5 palaikė kaltintojus. Po keturias savaites trukusio proceso nuspręsta, kad R. Openheimerio kandidatūra nepageidautina jokiuose postuose, susijusiuose su karinėmis paslaptimis ir jo sutartis su JAV atominės energetikos komitetu nutraukta.

Procesas išprovokavo neramumus ir protestus mokslininkų tarpe. Daugelis pasisakė prieš senatorių J. Makartį (Joseph McCarthy) ir prieš jo „komunizmo šmėklų“ medžioklę. Amerikos mokslininkų federacija pareiškė protestą JAV vyriausybei, o Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto administracija vienbalsiai vėl patvirtino R. Openheimerį instituto direktoriaus pareigoms. Profesoriaus Li DuBridžo (Lee Alvin DuBridge) pastangomis sukurtas komitetas R. Openheimeriui ginti. Procesas parodė, koks yra pavojingas mokslui, demokratijai ir progresui „Makartizmas“ (McCarthyism). Tik 1963 m. komisija peržiūrėjo 1954 m. nuosprendį, paskyrė R. Openheimeriui kasmetinę Enriko Fermi vardo premiją (50 tūkstančius dolerių ir aukso medalį) (Enrico Fermi Award) už „ypatingą indėlį atominės energijos valdymo ir tyrimo darbuose“. Kai 1967 m. R. Openheimeris mirė, Amerikos spauda vėl šlovino jį kaip įžymų mokslininką ir kaip „atominės bombos tėvą“. Niekas neprisiminė, kad visai neseniai jis buvo kaltinamas nacionalinių interesų išdavyste ir jį mėgino paversti šnipu.

Senatvė, mirtis ir palikimas

Šv. Jono sala, Openheimerio paplūdimys (Mergelių salos)

1957 m. R. Openheimeris nusipirko namą Mergelių salose (Virgin Islands) ir čia ilsėjosi bei plaukiojo jachta. 1966 m. paliko Prinstono fundamentaliųjų tyrimų instituto direktoriaus pareigas.

R. Openheimeris mirė nuo gerklės vėžio 1967 m. vasario 18 d. Prinstone. Jo pelenai išbarstyti virš Mergelių salų.