Termobranduolinė bomba
(Nukreipta iš puslapio Vandenilinė bomba)
Termobranduolinė bomba, arba vandenilinė bomba – branduolinis ginklas, kurio veikimas pagrįstas vandenilio izotopų (deuterio arba tričio) sinteze.[1] Pirmą kartą dirbtinė nevaldoma termobranduolinė sintezė sukelta JAV termobranduolinėje bomboje 1952 m.

- Pirminis dalijimosi užtaisas
- Antrinis sintezės užtaisas
- Cheminis sprogmuo
- Urano-238 apvalkalas
- Vakuumas
- Plutonis arba uranas, kuriame yra tričio dujų
- Polistirenas
- Uranas-238
- Ličio-6 deuteridas
- Plutonis (neutronų šaltinis)
- Rentgeno spindulius atspindintis korpusas

Istorija redaguoti
Pirmąją termobranduolinę bombą Sovietų Sąjunga išbandė 1953, Jungtinės Amerikos Valstijos – 1954, Jungtinė Karalystė – 1957, Kinija – 1967, Prancūzija – 1968 m.[2] 1961 m. spalio 30 d. Sovietų Sąjunga Naujosios Žemės poligone išbandė galingiausią termobranduolinę bombą „Caras“, kurios galia siekė 58 Mt.[3]
Veikimo principas redaguoti
Svarbiausios termobranduolinės bombos dalys:[1]
- Pirminis branduolinis užtaisas (sunkieji vandenilio izotopai – 2H ir 3H – arba plutonis). Sprogus pirminiam branduoliniam užtaisui, dalijasi radioaktyvieji urano 235U arba plutonio 239Pu izotopai. Susidaro 100 mln. kelvinų temperatūra ir slėgis, reikalingas uždegti antrinį užtaisą.
- Antrinis branduolinis užtaisas (konteineris su ličio deuteridu). Padidėjus temperatūrai, prasideda antroji sprogimo fazė – deuterio ir tričio sintezės reakcija. Konteinerio paviršius pagamintas iš urano 238U, kuris skyla veikiamas branduolių sintezės metu išsiskiriančių greitųjų neutronų. Jie sukelia urano branduolių dalijimosi reakciją.
- Susidaro suslėgta didelio tankio plazma. Plutonio strypas (neutronų šaltinis) spinduliuoja neutronus, prasideda nevaldoma grandininė branduolinė reakcija – branduolinis sprogimas. Tai trečioji ir paskutinė sprogimo fazė.
Sprogimo eiga redaguoti
Galimos vandenilio izotopų (deuterio ir tričio) sintezės reakcijos:[4][5]
- Pirminis (dalijimosi) užtaisas viršuje ir antrinis (sintezės) užtaisas apačioje apsupti polistireniniu putplasčiu.
- Cheminis sprogmuo, supantis pirminio užtaiso šerdį (plutonį), suslegia plutonį į superkritinę būseną ir pradeda dalijimosi grandininę reakciją.
- Dalindamasis pirminis užtaisas skleidžia rentgeno spindulius, kurie „atsispindi“ korpuso viduje, apšvitindami polistireninį putplastį.
- Apšvitintas putplastis virsta karšta plazma, kuri stumia ir labai suslegia antrinį užtaisą, plutonio strype pradėdama dalijimosi grandininę reakciją.
- Suslėgtas ir kaitinamas (iki 107 K temperatūros) ličio-6 deuterido kuras gamina tritį (3H). Prasideda deuterio ir tričio sintezės reakcija. Sintezės metu išsiskyręs neutronų srautas (17,6 MeV) sukelia urano 238U branduolių dalijimosi reakciją. Pradeda formuotis ugnies kamuolys.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 „Termobranduolinė bomba“. www
.vle .lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-17. - ↑ „Branduolinis ginklas“. www
.vle .lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-17. - ↑ Magazine, Smithsonian; Machemer, Theresa. „Russia Declassifies Video From 1961 of Largest Hydrogen Bomb Ever Detonated“. Smithsonian Magazine.
- ↑ M. Kikuchi, K. Lackner; M. Q. Tran (2012). Fusion Physics. International Atomic Energy Agency. p. 22. ISBN 9789201304100.
- ↑ K. Miyamoto (2005). Plasma Physics and Controlled Nuclear Fusion. Springer-Verlag. ISBN 3-540-24217-1.