Pseudomokslas
Pseudomokslas (sen. gr. ψευδο = pseudo – „neteisingas“) – įvairios teorijos, klasifikacinės sistemos ir pan., pretenduojančios į mokslo statusą, bet neatitinkančios akademinių mokslo kriterijų. Mokslo filosofijos bei epistomologijos tyrinėjama sritis. Keliama demarkacijos problema.[1][2]
Daugeliu atvejų pseudomokslas siejasi su ekstrasensoriniais gebėjimais, maginiu pasaulio suvokimu, šarlatanizmu ir sektų veikla. Pseudomokslais laikoma chiromantija, grafologija, frenologija, numerologija, astrologija, parapsichologija,[3] ufologija.[4]
Viduramžiais skirtį tarp mokslo ir pseudomokslų ar okultinių mokymų lėmė ne tik loginiai, bet ir moraliniai bei teologiniai principai.[1] Nors iki pat XVIII amžiaus Vakaruose astrologija buvo dėstoma universitetuose kaip rimtas mokslas.[5] Tačiau takoskyra tarp astronomijos kaip mokslo ir astrologijos kaip ateities būrimo išryškėjo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.[6] Galiausiai Mikalojaus Koperniko paskelbta heliocentrinė Saulės sistemos teorija, teigusi, kad Žemė sukasi aplink Saulę, neigė tuo metu įsigalėjusią geocentrinę teoriją, teigusią, kad Žemė yra Visatos centras. Pastarasis atradimas, nors ir laikytas katalikų bažnyčios erezija, ir kiti astronomijos atradimai galutinai diskreditavo astrologijos įsitikinimus ir praktikas.[5] Tačiau horoskopų prognozės išlieka populiarios visuomenėje.[7]
Lotynškas terminas pseudoscientia vartojamas nuo XVII a. norint nustatyti ribą tarp religinių įsitikinimų bei mokslinių empirinių tyrimų.[8] Pavyzdžiui, pats mokslas negali nei įrodyti nei paneigti, kad gali egzistuoti aukštesnė jėga sukūrusi visatą, tačiai to nebando įrodyti pasiremdas biblija.[7][9] 1987 m. dėl to JAV Aukščiausiasis teismas nutarė, kad mokyti kreacionizmo iš viešų pinigų finansuojamose mokyklose prieštarauja konstitucijai. 2005 m. šis sprendimas išplėstas įtraukiant ir protingo sumanymo idėją. Tačiau kai kuriose JAV valstijose ieškoma įstatymo spragų, bandant kritikuoti evoliucijos teoriją.[10]
Kai kurie mokslo atradimai iš pradžių laikyti pseudomokslais dėl idiologinių priežasčių. Pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje žydai negalėjo dirbti mokslinio darbo, nes, A. Hitlerio teigimu, jie niekada nesukūrė ir negalėjo sukurti nieko pozityvaus.[11] Dėl to bandyta atmesti pastarųjų mokslo nuopelnus fizikos srityje.[7] O SSRS 1949 m. TSKP Centro komitetas paskelbė, kad genetikos mokslas yra pseudomokslas ir jų šalininkus nužudė koncentracijos stovykloje.[12][13] Taip pat bandyta diskredituoti ir kibernetikos mokslą, tačiau paslapčia vykdyti tyrimai SSRS karo pramonėje.[14]
Kriterijai
redaguotiMokslinės teorijos privalo atitikti bent vieną šių kriterijų:
- Turi išplaukti iš stebėjimų arba eksperimentų duomenų
- Turi atitikti arba paaiškinti anksčiau turimus stebėjimų arba eksperimentų duomenis
- Turi būti suformuluotos taip, kad būtų galimybė jas paneigti
- Turi būti atviros testavimams ir bandymams paneigti.
Pseudomokslo teiginiai neatitinka nė vieno jų. Dažniausiai jie būna paremti autoritetais ar jų raštais (pvz., kreacionizmas remiasi Biblija). Labai retai leidžiama jas ginčyti – bandantys patikrinti apšaukiami priešais. Niekada neatitinka ir nepaaiškina stebėjimų ir eksperimentų duomenų. Dažnai teiginiai ne tik suformuluojami taip, kad iš principo būtų neįmanoma jų paneigti, bet tokia formuluotė dargi pati pateikiama kaip teiginių įrodymas. Pavyzdžiui, iš religijų į įvairius pseudomokslus atėjusi sielos sąvoka: vienareikšmiškai jos nebuvimo įrodyti neįmanoma. Mokslas tokias koncepcijas atmeta, nes jis savo teorijomis bando paaiškinti pasaulį. Jei teorija nekonkreti ir galima išsiversti be jos, tokios atsisakoma. Kaip ir menininkas, pseudomokslininkas aprašo ne pasaulį, o savo požiūrį į jį.[15]
Pseudomokslininką dažnai lengva atpažinti ir iš cituojamų šaltinių sąrašo: jo iš viso nėra arba ten nurodyti tik plačiajai visuomenei skirti straipsniai bei knygos.[15]
Dažniausiai pseudomokslo teorijos būna statiškos, niekada nesikeičia. Gavus teorijai prieštaraujančius duomenis, moksle teorija arba pataisoma, arba visai jos atsisakoma. Pseudomoksle tokie duomenys paprasčiausiai ignoruojami. Labai dažnai pseudomokslinių teorijų jomis netikintys neturi galimybės patikrinti vien todėl, kad jie netiki. Pseudomokslas teigia, kad tik tikintys gali tai pastebėti, pajausti ar panašiai. Pavyzdžiui, orgoninė energija. Tuo pseudomokslas taip pat daug artimesnis religijoms, nei tikram mokslui.
Dalis teorijų buvo moksliškai patikrintos ir pripažintos klaidingomis arba reikalaujančiomis per daug papildomų ad hoc hipotezių (t. y. reikia sugalvoti po paaiškinimą – dažniausiai, skirtingą – daugybei atvejų, kuriais teorija nepasitvirtino).
Eriko fon Denikeno ir kitos panašios pseudomokslo idėjos remiasi senovės mitais ar padavimais labiau, nei mokslo turimais duomenimis. Jei iškyla prieštaravimas, laimi mitai. Pavyzdžiui, Imanuelio Velikovskio teiginiai, kad Veneros planeta anksčiau buvo kometa, o prie Saulės sistemos prisijungė tuo metu, kai formavosi sen. graikų mitai.
Pseudomokslo propaguotojai teigia, kad jų teorijos taip pat paremtos empiriniais duomenimis, tačiau iš tiesų tai būna paremta įvairiais psichologiniais reiškiniais, pavyzdžiui, selektyviu mąstymu, kai sistemingai (dažnai – nesąmoningai) atsirenkami teoriją atitinkantys faktai ir ignoruojami visi kiti.
Taip pat svarbu suprasti, kad ir faktus atitinkanti teorija nebūtinai yra teisinga. Faktus galima paaiškinti įvairiai. Pavyzdžiui, teorija, kad dėl piktųjų dvasių kaltės kyla maras atitinka faktą – maro epidemijos iš tiesų egzistuoja. Tipiškam pseudomokslui to ir pakaktų, nes jis nebando paaiškinti reiškinių, o tik bando apginti savo teorijas.
Pseudomokslo atstovai beveik niekada neatlikinėja nepriklausomų tyrimų, bet remiasi kolegų publikacijomis jų nepatikrinę. Jei kitos pseudomokslo publikacijos iš dalies kertasi su jų teorijomis – atsirenkamos tik tos dalys, kurios nesikerta. Ištraukimas iš konteksto – įprastas dalykas. Komiškiausias atvejis turbūt yra garsaus JAV astronomo Karlo Sagano pašaipi replika apie žmones grobiančius NSO – „remiantis tokia statistika, ateivių grobimai vyksta kas kelios sekundės“ – buvo pacituota vienoje apie tokius grobimus pasakojančioje knygoje su prierašu „Karlas Saganas taip pat tiki ateivių lankymusi žemėje“.
Jei teorija atitinka minėtus keturis reikalavimus, tačiau nėra patikrinta dėl kitų priežasčių, ji priskiriama protomokslo sričiai. Tarkim, Marso sfinksas yra tipiškas protomokslo pavyzdys: teorija išplaukia iš turimų eksperimentinių duomenų (Marso nuotraukų), paaiškina, kodėl šios nuotraukos atrodo būtent taip ir ją galima paneigti bent jau tiesiog ten nuskridus. Galimi moksliniai nuotraukos tyrimai kompiuteriniais ar kitais panašiais metodais. Vien hipotezės neįprastumo pavadinti ją pseudomokslu nepakanka. Paaiškėjus, jog tai tik akmenų krūva dykumoje (geresnėse nuotraukose darinys atrodo būtent taip), hipotezė irgi netaps pseudomokslu, o tiesiog virs atmesta teorija, kokių mokslo istorijoje labai daug.
Bet kuriuo atveju mokslininkai stengiasi gauti eksperimentinius, statistiškai pagrįstus savo (tegul ir nepopuliarių) hipotezių įrodymus, o pseudomokslininkai naudoja įvairius kitus įtikinimo metodus.
Psichologinės priežastys
redaguotiPseudomokslų populiarumą aiškina psichologija ir socialinė psichologija. Pagrindinės jo priežastys visų pirma yra:
- natūralus nesąmoningas žmonių noras ieškoti savo idėjoms patvirtinimų, o ne paneigimų (konfirmacijos klaida)
- nesąmoningas polinkis į klaidingus apibendrinimus
- tendencija tikėti maloniais dalykais ir saugoti tikėjimus, kurie padeda geriau jaustis
- tendencija du vienas po kito sekusius įvykius susieti priežastiniais ryšiais (pavyzdžiui, po kristalų terapijos nustojo skaudėti galvą, vadinasi, kristalų terapija padėjo).
- tendencija per daug pasitikėti anekdotiniais įrodymais (pavyzdžiui, vienas draugas sakė, kad homeopatija jam padėjo, vadinasi, homeopatija veikia).
Literatūra
redaguoti- Kanišauskas S., Kur jūs, ateiviai iš kosmoso? V., 1988 m.
- Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001 m.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Demarkacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-01.
- ↑ Resnik, David B. (2000). „A pragmatic approach to the demarcation problem“. Studies in History and Philosophy of Science Part A. 31 (2): 249–267. Bibcode:2000SHPSA..31..249R. doi:10.1016/S0039-3681(00)00004-2. ISSN 0039-3681.
- ↑ „Pseudoscience“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
- ↑ Kanišauskas S., Kur jūs, ateiviai iš kosmoso? V., 1988 m.
- ↑ 5,0 5,1 „Astrology“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-08-05.
- ↑ Astrologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-08-25.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Gordin, Michael D. (2023). Pseudoscience: a very short introduction. New York, NY: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-094442-1.
- ↑ Hansson, Sven Ove (2008), "Science and Pseudoscience", Stanford Encyclopedia of Philosophy, Metaphysics Research Lab, Stanford University, Section 2: The "science" of pseudoscience
- ↑ Bronislovas Kuzmickas. Kreacionizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „JAV valstijoje norima atsikratyti evoliucijos teorijos“. LRT. 2015-09-08. Nuoroda tikrinta 2019-10-22.
- ↑ Trečiasis Reichas. www.istorijai.lt. ISTORIJAI.LT. Nuoroda tikrinta 2022-11-01.
- ↑ Leone, Charles A. (1952). „Genetics: Lysenko versus Mendel“. Transactions of the Kansas Academy of Science (1903-). 55 (4): 369–380. doi:10.2307/3625986. ISSN 0022-8443.
- ↑ Lakatos I (1973). „Science and Pseudoscience“. The London School of Economics and Political Science, Dept of Philosophy, Logic and Scientific Method. Suarchyvuotas originalas (mp3) 25 July 2011. „Science and Pseudoscience (transcript)“. Suarchyvuotas originalas 2011-07-28.
- ↑ Gerovitch, Slava (9 April 2015). „How the Computer Got Its Revenge on the Soviet Union“. Nautilus. Nuoroda tikrinta 28 June 2019.
- ↑ 15,0 15,1 Romualdas Karazija. Šimtas fizikos mįslių. Vilnius: Vaga, 1977. 294