Socialinė psichologija

Socialinė psichologija – mokslas tiriantis kaip atskiri individai priima, perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą bei konfliktus su kitomis grupuotėmis. Socialinė psichologija remiasi sociologijos bei psichologijos žiniomis. Ji yra svarbi valdžios, teisėsaugos institucijoms, prognozuojančioms visuomenės raidą, politikams.

Istorijos bruožai redaguoti

Socialinė psichologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje. Ilgą laiką ji buvo bendrosios psichologijos dalis. Socialinės psichologijos istorijoje išskiriami trys etapai:

  1. Ikimokslinis VI a. pr. m. e. iki XIX a. vidurio. Problemos buvo iškeltos senovės graikų darbuose. Ypač išskiriamas individo ir visuomenės klausimas. Platono ir Aristotelio darbuose išryškėjo dvi priešingos nuomonės.
  2. Aprašomasis XIX a. antra pusė iki XX a. Šiame laikotarpyje išryškėjo tokios teorijos: Tautų psichologija – mokslas apie tautų dvasią, kuri yra nemažiau reali negu individo dvasia. Masių psichologija – daugelį visuomenėje vykstančių reiškinių galima pamėgdžioti. Jos pradžia laikoma Tardo knyga. Instinktinė socialinės elgsenos teorija – visa kas vyksta sąmonės sferoje priklauso nuo evoliucijos procese pasąmonėje susiklosčiusių instinktinių potraukių.
  3. Šiuolaikinė Socialinė psichologija. Ji prasidėjo XX a., kai buvo sėkmingai taikomi eksperimento metodai.

Socialinė psichologija tapo vyraujančia psichologijos šaka, nes jos žinios buvo reikšmingos gamybinio darbo analizavimui. Lietuvoje pirmasis socialinės psichologijos vadovėlis buvo išleistas 1979 m. A. Suslavičius „Socialinės psichologijos paskaitos“.

Ryšys su kitais mokslais redaguoti

Socialinė psichologija glaudžiai susijusi:

Nuorodos redaguoti