Pienocentro rūmai
| Pienocentro rūmai | |
|---|---|
| |
| Pienocentro rūmai 2011 m. | |
  Pienocentro rūmai | |
| Vieta | Kaunas, Laisvės al. 55 |
| Architektas | Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Karolis Reisonas |
| Statybų pradžia | 1931 m. |
| Statybų pabaiga | 1934 m. |
| Stilius | modernizmas |
| Aukštų sk. | 5 |
| Statusas | paminklas |
| Reikšmingumo lygmuo | nacionalinis |
| Įregistravimo metai | 2004 m. |
| Kodas | 15968 |
Pienocentro rūmai – pastatas Kaune, Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampe. Kultūros paminklas,[1] vienas ryškiausių Kauno modernizmo architektūros pavyzdžių, kartu su kitais pastatais 2015 m. pažymėtas Europos paveldo ženklu, 2023 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.[2] Rūmai statyti Centralinei Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjungai „Pienocentras“, 1946–2014 m. juose veikė aukštosios mokyklos,[3] nuo 2018 m. – privačiose rankose.[4]
Rūmų projektas 1937 m. tarptautinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime” (Exposition Internationale des Arts et des Techniques) Paryžiuje apdovanotas garbės diplomu ir bronzos medaliu.[1]
Istorija redaguoti
Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvių kampe stovėjo Adelei Kosakauskienei ir jos įpėdiniams priklausęs vieno aukšto mūrinis gyvenamasis namas, kurį kartu su sklypu 1931 m. savo administracinių rūmų statybai įsigijo „Pienocentro” bendrovė.[5] Rūmų projektą, laimėjęs „Pienocentro” inicijuotą konkursą, parengė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, jam padėjo tuometinis Kauno miesto inžinierius Karolis Reisonas. Konstrukcijų skaičiavimus atliko inžinieriai Saliamonas Milis ir Pranas Markūnas, statybą organizavo rangovai L. Markovičius ir J. Kaplanas. Rūmai pastatyti per metus, 1932 m., bet baigiamieji darbai užsitęsė iki 1934 m.[3][6]
Baigus statybą, naujojo pastato pirmame aukšte įsikūrė bendrovei priklausanti krautuvė, valgykla ir užkandinė, vadinta „Pienocentro darželiu”,[6] pirmame ir antrame – prestižinė Juozo Muralio kirpykla (pirmame aukšte – vyrų, antrame – moterų, interjeras projektuotas architekto Arno Funko), kurios paslaugomis naudodavosi turtingi kauniečiai, tarp jų ir svarbiausi valstybės asmenys bei jų žmonos.[3] Pasak tuometinės spaudos, tai buvo „europietiško pobūdžio moderniškiausia įmonė”.[7] Antrame ir trečiame aukšte buvo administracinės patalpos, viršutiniuose aukštuose – prabangūs butai.[8] Juose kurį laiką gyveno nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjai: ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, užsienio reikalų ministrai Dovas Zaunius, Juozas Urbšys.[1] Po pirmuoju rūmų aukštu buvo erdvus rūsys – „ledainė”.[3] Kol Kaune nebuvo pastatyta centrinė pieninė, rūsyje buvo įrengta nedidelė pieninė ir šaldytuvas.[8]
1940 m. sovietų valdžia „Pienocentrą” nacionalizavo (kurį laiką jis veikė kaip Mėsos ir pieno liaudies komisariato įmonė),[9] o pastatą 1946 m. perdavė Žemės ūkio akademijai. 1964 m. pastatas perleistas Kauno politechnikos institutui (dabar Kauno technologijos universitetas), jo patalpos perplanuotos ir pritaikytos aukštosios mokyklos reikmėms. 1982 m., siekiant simboliškai priminti pirminę pastato funkciją, pirmame aukšte pagal architekto V. Dudzinsko projektą įrengta pieno kavinė, o 1983 m. pagal architekto Jono Maciulevičiaus projektą – pieno baras.[1] Atgavus nepriklausomybę, pirmame ir antrame pastato aukštuose veikė įvairios įstaigos (bankas, kavinė, vaistinė ir kitos),[6] viršutinuose aukštuose iki 2014 m. – Kauno technologijos universitetas. 2018 m. universitetas valstybei priklausiusį pastatą pardavė privačiai įmonei.[4]
Architektūra redaguoti
Rūmai laikomi vienu ryškiausiu lietuviškojo funkcionalizmo pavyzdžių, išsiskiria paprastumu, raiškia ir įtaigia architektūra.[10] Pastatyti Kauno centre, svarbių gatvių sankryžoje, ankštame sklype, tuo metu ryškiai išsiskyrė iš aplinkinio kelių aukštų Laisvės alėjos užstatymo, vadinti „dangoraižiu”. Pastatas „L” raidės plano, 5 aukštų su mansarda; šalia išlikęs dviejų aukštų priestatas, skirtas sargo butui, po visu pastatu ir kiemu įrengtas rūsys. Stogas dvišlaitis, rytinio fasado laiptinės rizalito – vienašlaitis. Pastato tūrinė kompozicija santūri, simetriška. Fasadai iš gatvės pusės paįvairinti tariamaisiais rizalitais ir pirmą aukštą juosiančiu plačiu, plokščiu, šviečiančiu stiklo ir metalo stogeliu. Pirmojo aukšto fasadas dengtas juodo poliruoto labradorito plokštėmis, kitų aukštų – granitiniu tinku. Pastato viršutinė dalis paryškinta modernizuoto istorizmo statiniams būdingu profiliuotu karnizu.[6][1]
Rūmų kampinis fasadas gaubtas, per visus aukštus įrengti lenkti langai. Sprendžiant iš informacijos V. Landsbergio-Žemkalnio archyvuose, tokį pastato kampo sprendimą architektas rado ne iš karto, o po gana ilgų ieškojimų. Šiuo metu lenkti langai išlikę tik antrame aukšte.[3][6] Lenkti langai įrengti ir vitrinose prie įgilinto centrinio portalo.
Kiemo fasadai su gelžbetoniniais balkonais, langai įvairaus dydžio, išdėstyti priklausomai nuo patalpų dislokacijos. Pastatas kartu su „Pažangos” rūmais formuoja nedidelį uždarą kiemą, sujungtą įvažiavimu su S. Daukanto gatve.[11] Kiemas laikomas vienu įspūdingiausiu šviesos „šulinių” Lietuvoje.[8]
Rūmų statybai panaudotas gelžbetonio karkasas, suteikęs galimybę laisvam patalpų išplanavimui,[3] tačiau dėl ankšto sklypo plano sandara gana sudėtinga. Autentiški interjerai beveik neišlikę. Blausaus stiklo vitražai laiptinėje sukurti sovietmečiu Stepo Žuko technikumo moksleivių (vadovė Filomena Ušinskaitė).[11] Pagrindinė laiptinė ovalinės formos, su lifto šachta (autentiškas šveicariškas liftas išmontuotas XX a. 9 dešimtmetyje); laiptų pakopos ir aikštelės mozaikinio betono, turėklai art deco stilistikos,[5] metaliniai, ornamentuoti, su mediniais profiliuotais porankiais.[1] Trečiame aukšte buvusi erdvi ir šviesi posėdžių salė su dideliu ilgu stalu (salės baldai projektuoti architekto Broniaus Elsbergo[8]).[12]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 „Objekto Nr. 15968 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919-1939, UNESCO. Nuoroda tikrinta 2023-09-23.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Buv. „Pienocentro” bendrovės pastatas Archyvuota kopija 2022-01-19 iš Wayback Machine projekto., Tarpukario architektūra. Nuoroda tikrinta 2022-01-18.
- ↑ 4,0 4,1 Agnė Smolienė, Tarpukario architektūros pažiba – privačiose rankose, Kauno diena, 2018-11-19. Nuoroda tikrinta 2022-01-14.
- ↑ 5,0 5,1 Marija Oniščik, Kaunas nykstantis ir išnykęs: apleisti universitetų pastatai, Kauno diena, 2018-10-26. Nuoroda tikrinta 2021-01-18.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 Vaidas Petrulis, Buvusios „Pienocentro” bendrovės rūmai, Tarpukaris, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2022-01-18.
- ↑ P. Kuprys, Įstaiga, kuri gražina žmones, „Diena”, 1932-01-31.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 Žilvinas Rinkšelis, „Pienocentro” bendrovės biuras, Paveldo programa „Modernizmas ateičiai”, Kaunas 2022. Nuoroda tikrinta 2022-01-18.
- ↑ „Pienocentras”, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-05-17. Nuoroda tikrinta 2022-01-14.
- ↑ Pieno centras, visit.kaunas.lt. Nuoroda tikrinta 2022-01-19.
- ↑ 11,0 11,1 Algė Jankevičienė, „Kauno architektūra”, p. 143–144. Vilnius, „Mokslas”, 1991. ISBN 9785420006412
- ↑ Juozas Keliuotis, „Mano autobiografija. Atsiminimai”, p. 159. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. ISBN 9789986393184