Parausių Švč. Jėzaus Širdies koplyčia
54°41′15″š. pl. 23°14′57″r. ilg. / 54.6875°š. pl. 23.2492°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Savivaldybė | Vilkaviškio rajonas |
| Gyvenvietė | Parausiai |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1930 m. |
| Stilius | liaudies architektūra |
Parausių Švč. Jėzaus Širdies koplyčia – koplyčia, esanti Parausių kaime, Vilkaviškio rajone. Ji stovi apie 2,3 km į rytus nuo kelio 187 Gižai–Pilviškiai , kairiajame Rausvės upės krante, 0,2 km į pietvakarius nuo veikiančių kaimo kapinių. XX a. pradžios medinės sakralinės architektūros paminklas.[1] Parapijai nepriklauso, rūpinasi Pilviškių seniūnija. Parausiai yra Pilviškių Švč. Trejybės parapijos teritorijoje.
2005 m. balandžio 18 d. statinys įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą (u.k. 16117).[2]. Į seną statinį 2006 m. sudėti autentiškus atitinkantys mediniai langai. Netrukus jie buvo išdaužyti. Nuo pokario, jau beveik pusę amžiaus, Parausių kaimo koplyčia stovi vidury laukų nebenaudojama, paminklas kenčia nuo vandalų. Svarstomas koplyčios perkėlimas į artimiausią gyvenvietę.
Istorija redaguoti
Koplyčia statyta 1929-1930 m. Lėšų jos statybai aukojo aplinkinių kaimų žmonės, jie patys daug dirbo, kad ji iškiltų. Vilkaviškio krašto muziejuje saugomi senųjų Parausių kaimo gyventojų prisiminimai, jie liudija apie tai, kad prieškario metais apylinkėse gyventa nemažai turtingų ūkininkų, kurie ir išlaikė šią koplyčią. Koplyčia buvo naudojama kaip bažnyčia, į ją iš Pilviškių atvykdavo kunigas. Jam buvo pastatytas namas kitoje tada dar neužakusio gretimo ežero pusėje. Čia kiekvieną gegužę vykdavo mojinės, kai kurie atlaidai. Šventovėje susirinkdavo gausus būrys aplinkinių kaimų žmonių. Joje būdavo laikomos gedulingos pamaldos, švenčiamos įvairios religinės šventės, rengiami atlaidai, laidotuvės. Šventorius virto kapinaitėmis, kur iš pradžių buvo laidojami ūkininkai, prisidėję prie koplytėlės statybos. Kapų pamažu daugėjo, o koplytėlės sienos iš vidaus buvo pradėtos puošti gana keistu būdu: kai šventoriuje buvo laidojamas ūkininkas, ne visi laidotuvių vainikai būdavo sudedami ant kapo, nes dalis jų buvo sukabinama koplytėlės viduje.
Pokario laikais koplyčioje ginklus slėpdavo Lietuvos partizanai. Vėliau joje kartais dar vykdavo pamaldos, bet 1958 m. iki pat Nepriklausomybės atkūrimo ji buvo uždaryta.[3] 1985 m. jos altorius perkeltas į Pilviškių bažnyčią.[4]
Architektūra redaguoti
Koplyčios statinys kompaktinis, stačiakampio plano, su mažesnio tūrio presbiterija ir kvadradinio plano bokšteliu. Stogas virš pagrindinio tūrio yra dvišlitis, su pusvalminiu galinio fasado stogo užbaigimu, virš presbiterijos – trišlaitis, bokštelio – keturšlaitis, piramidinis. Bokštelis su kalto metalo ažūriniu kryžiumi ir apskardintu kryžiaus kupoliuku.
Koplyčia trijų navų su prieangiu, virš kurio įrengtas vargonų choras. Pastatyti mediniai laiptai, vedantys į vargonų choro tribūną. Statinio erdvę į tris navas skaido mediniai apvalūs stulpai. Ant presbiterijos pakylos išlikusi medinių pjaustinėtų ažūrinių baliustrų tvorelė.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ http://www.pilviskiai.lt/publ/5-1-0-257
- ↑ „Koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2019-12-17.
- ↑ http://www.pilviskiai.lt/publ/13-1-0-646
- ↑ Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia. Pamatyklietuvoje.lt (tikrinta 2023-10-12).