Šventorius – teritorija aplink šventovę, bažnyčią ar koplyčią.[1]

Bažnyčios šventorius

Šventorius paprastai yra aptvertas mūrine, akmenine, metalo aptvarų tvora, gali būti apsodintas gyvatvore. Esant tokiai apjuostai teritorijai, būtinai yra bent keli vartai, varteliai – pagrindiniai, šoniniai ar kt.

Šventorius gali būti tiek taisyklingo, tiek netaisyklingo plano (pvz., stačiakampio tipo), kampuose kai kur stovi bokštai, mūriniai vartai; tarp bokštų – šventoriaus prieangis.

Šventoriuje gali būti kapinės; kai kur būna apsodintas medžiais.

Per didžiąsias šventes paprastai žmonės, negalintys patekti į bažnyčią, iškilmingų pamaldų klausosi šventoriuje, kartais vos sutelpa netgi ir šventoriuje. XX a. pabaigoje daug kur prie bažnyčių buvo įrengti lauko garsiakalbiai, per kuriuos girdėti pamaldas vedančio kunigo, choro balsai, – taip galima dalyvauti ir Šv. Mišių aukoje net ir nesant šventovėje.

Atlaidų procesijos paprastai vyksta tik bažnyčios šventoriuje, iškilmingai einant aplink bažnyčią ir nešant relikvijas, adoruojant.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Mindaugas Puidokas. Šventorius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 368 psl.

Nuorodos

redaguoti

Ką mena Krekenavos bažnyčios šventorius? Apie Krekenavos bažnyčios šventorių ir istoriją