Ona Pleirytė-Puidienė
| Ona Pleirytė-Puidienė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1882 m. rugpjūčio 30 d. Mintauja |
| Mirė | 1936 m. sausio 23 d. (53 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Kazys Puida |
| Vaikai | Mimoza, Algirdas ir Sigurdas |
| Veikla | Lietuvos pedagogė, rašytoja prozininkė, visuomenės veikėja |
 Vikiteka |
Ona Pleirytė-Puidienė |
Ona Elžbieta Pleirytė-Puidienė (slapyvardis Vaidelutė, 1882 m. rugpjūčio 30 d. Mintauja – 1936 m. sausio 23 d. Kaunas) – Lietuvos pedagogė, rašytoja prozininkė, visuomenės veikėja.
Biografija redaguoti
Pradžios mokslus ėjo vokiečių mokykloje, vėliau mokėsi Mintaujos vokiškoje gimnazijoje, kapeliono Julijono Lindės-Dobilo paveikta, įsijungė į lietuviškos spaudos platinimą.
1903 m. pakviesta vadovauti Plungės slaptajai mokyklai, kurią įsteigė kunigaikštienė Marija Oginskienė. Oficialiai vadinta rankdarbių mokykla, bet joje turėjo būti ruošiamos mokytojos tuo metu draudžiamoms lietuviškoms mokykloms. Nepatyrusiai mokytojai darbas sekėsi sunkiai, mokykla uždaryta 1904 m. spalio mėn. Išvykusi į Šveicariją Ingenbolio Šv. Kryžiaus seserų pensione lavinosi aukštojoje pedagogikos klasėje. Ciuriche susipažino su Jonu Biliūnu, kuris paragino rašyti. 1905 m. pavasarį grįžo į Mintaują, vėliau gyveno Rygoje, Latgaloje, o rudenį gavo kvietimą dirbti „Vilniaus žiniose“, buvo vienintelė nuolatinė dienraščio darbuotoja. 1905 m. viena Lietuvių mokytojų sąjungos organizatorių, sąjungos sekretorė. Aktyviai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo rengimo darbuose. [2] Buvo artima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio aplinkai, 1906 m. Lietuvių dailės draugijai padėjo organizuoti Pirmąją lietuvių dailės parodą.
1906 m. ištekėjusi už rašytojo Kazio Puidos, išvyko į Šiaulius, kur 1907–1913 m. dirbo spaudos darbą, dalyvavo „Varpo“ draugijos, teatrinėje veikloje. 1907 m. rugsėjo 23–24 d. dalyvavo I Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, jo prezidiumo sekretorė, viena Lietuvių moterų sąjungos iniciatorių ir steigėjų. Lietuvos mokytojų sąjungos atstovė į Sankt Peterburge organizuotą Visos Rusijos švietimo lygos suvažiavimą, vienintelė moteris, pasakiusi jame kalbą ir iškėlusi aikštėn lietuvių rusinimo faktus.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Čeliabinske Rusijoje, dirbo Lietuvių Centro Komiteto įgaliotine tremtinių reikalams. 1920 m. grįžo į Kauną.[3]
Su Kaziu Puida turėjo tris vaikus: Mimozą (mirė Izraelyje), Algirdą ir Sigurdą (abu sušaudyti vokiečių).
Kūryba redaguoti
Rašė prie novelinės kompozicijos artėjančius lyrinius vaizdelius impresijas, eilėraščius proza, kuriuose fiksuojama moters išsilaisvinimo ir politinio bruzdėjimo sukelti įspūdžiai, paženklinti ilgesio poetizacijos, skriaudžiamojo melancholijos, romantinio nihilizmo, liūdesio ir sentimentalumo.
Romane „Tėviškė“ kronikiniu pasakojimu perteikė „Aušros“ laikų atmosferą, ypač pabrėždama luominių papročių ir asmeninio pasirinkimo laisvės koliziją, Vilniaus kultūrinio gyvenimo pulsą po spaudos grąžinimo, pirmųjų lietuviškų laikraščių ir kultūrinės veiklos organizacinius rūpesčius.
Bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Vaivorykštė“, „Krašto balsas“, „Skaitymai“, „Gairės“, „Krivulė“. Paliko vertingų atsiminimų, [4]dienoraštį, kurį 1938–1939 m. spausdino „Lietuvos žinios“, „Naujoji Romuva“.
Išvertė ir 1922 m. Kaune išspausdino Gavrilo Chruščiovo–Sokolnikovo romaną „Žalgiris“ („Griunvaldo mūšis“), tai buvo pirmas rusų autoriaus romanas išleistas lietuviškai.
Bibliografija redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Objekto Nr. 36641 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Vaidilutė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 622 psl.
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 371
- ↑ Puidienė, O. Ištraukos iš dienoraščio (1921–1928). / Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F 1, F 453, 19
Literatūra redaguoti
- Vytautas Kubilius. Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003.