Nikodemas Silvanavičius
| Nikodemas Silvanavičius | |
|---|---|
| |
| Nikodemas Silvanavičius. Autoportretas su šiaudine skrybėle | |
| Gimė | 1834 m. gruodžio 25 d. Cincevičių k., Vileikos apskritis, Vilniaus gubernija |
| Mirė | 1919 m. gegužės 21 d. (84 metai) Vileikos apskritis |
| Tėvas | Juras Silvanavičius |
| Sutuoktinis (-ė) | Pelagėja Silvanavičienė |
| Vaikai | Juozas Silvanavičius |
| Veikla | tapytojas |
| Alma mater | Sankt Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija |
Nikodemas Silvanavičius (lenk. Nikodem Silvanowicz, blrs. Нікадзім Сілівановіч, 1834 m. gruodžio 25 d. – 1919 m. gegužės 21 d.) – Lietuvos ir Baltarusijos tapytojas, mozaikininkas.
Kilmė redaguoti
Nikodemas Silvanavičius gimė 1834 m. gruodžio 25 d. Cincevičių kaime, Vileikos apskrityje, netoli Molodečno miesto, priklausiusio tuometinei Vilniaus gubernijai, mažažemio valstiečio Juro Silvanavičiaus šeimoje.
Mokslo metai redaguoti
Nikodemas Silvanavičius 1854 m. baigė keturklasę mokyklą. 1855 m. Molodečno dvarininkas, kurio vaiką mokė Nikodemas, pastebėjęs jaunuolio gabumus tapybai, išsiuntė jį į Sankt Peterburge veikusią Dailei skatinti draugijos mokyklą, kad šis pasirengtų egzaminams į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją.
1856 m. Nikodemas Silvanavičius į minėtą akademiją įstojo ir ją baigė 1863 metais. 1866 m. gavo III klasės dailininko tapytojo vardą. 1870 m. N.Silvanavičius papildomai baigė Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos Mozaikos skyrių. Liko dirbti Mozaikos dirbtuvėse jaunesniuoju dailininku mozaikininku. 1874 m. gavo I klasės dailininko mozaikininko vardą. 1876 m. už mozaiką „Apaštalas Judas Tadas“ gavo akademiko mozaikininko titulą. 1885 m. paskirtas Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos vyresniuoju dailininku mozaikininku. Minėtoje akademijoje dailininkas dirbo iki 1899 metų.
Tolesnis gyvenimas redaguoti
1899 m. gegužės mėnesį Nikodemas Silvanavičius pirmą kartą dalyvavo dailės parodoje Vilniuje, kurioje eksponavo du portretus ir tris buitinio žanro paveikslus. Vilniuje susipažino su būsima žmona Pelagėja. Ją vedęs, susilaukė sūnaus Juozo.
1901 m. dailininkas po žmonos mirties visam laikui persikėlė gyventi į Birštoną. Buvo Adomo Bartuševičiaus namų kaimynas, bendravo su šio sūnumi daktaru Vaclovu Bartuševičiumi, kurio portretą yra nutapęs.
Gyvendamas Birštone N. Silvanavičius užmezgė ryšius su Vilniaus dailininkais: Boleslovu Rusecku, Pranciškumi Jurevičiumi, Ferdinandu Ruščicu, Antanu Žmuidzinavičiumi ir kitais.
1909 m. Vilniaus katedrai nutapė 14 Kristaus kančios kelio stočių (pagal Johanno Friedricho Overbeco tapytas stotis). 1910 m. statomai Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai sukūrė „Šv. apaštalo Judo Tado“ atvaizdą.
1911 m. Silvanavičius persikėlė gyventi į Prienus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, N. Silvanavičius pasitraukė į Rusijos imperiją. Išsiruošęs grįžti atgal, pakeliui dailininkas užsuko aplankyti gimtųjų vietų į Vileiką, kur mirė 1919 m. gegužės 21 d., sukakęs 85 metų amžiaus.
Kūryba redaguoti
Mozaikos menui dailininkas atidavė 33 kūrybinio darbo metus. N. Silvanavičiaus mozaikos vertinamos už kruopštų atlikimą, pirmavaizdžio stiliaus ypatybių išsaugojimą. Vertinga ir žinoma jo mozaika „Judo pabučiavimas“, sukurta pagal Karlo Briulovo kartoną. Kartu su pagalbininku Michailu Ščetininu dailininkas ją kūrė dešimt metų. Mozaika buvo eksponuota ir įvertinta Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos parodoje, taip pat parodose Berlyne, Kopenhagoje ir Paryžiuje.
Portretus ir buitinio žanro paveikslus dailininkas eksponavo parodose Sankt Peterburge, Maskvoje ir kt. Sankt Peterburgo dailės mylėtojų draugijos parodoje jis rodė drobes: „Mergaitės galva“, „Senelės portretas“, „Žydo portretas“.
1876 m. Filadelfijoje buvo eksponuotas Silvanavičiaus paveikslas „Kalinys“ . 1890 m. Sankt Peterburgo dailės akademijos parodoje rodyta drobė „Draugai“.
1891 m. nutapyti bene geriausiai žinomi dailininko darbai „Lietuvaitės iš Jiezno studija“, „Lietuvaitė iš Jiezno šventiniais drabužiais“.
1883 m. Silvanavičius Nemajūnų bažnyčiai nutapė didžiojo altoriaus paveikslą „ Šv. apaštalai: Apaštalas Petras ir Apaštalas Paulius“. Lietuvoje dailininkas yra nutapęs ir daugiau paveikslų bažnyčioms. Jiezno bažnyčios didįjį altorių puošia N. Silvanavičiaus 1875 m. „Šv. Arkangelas Mykolas“, taip pat paveikslai altoriams: „Šv. Antanas Paduvietis“, „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“. 1894 m. kartu su Z. Stefanskiu dailininkas nutapė altorinį paveikslą „Evangelistas Morkus“, kurį bažnyčiai padovanojo Ignas Kaluževičius.
Punios bažnyčios presbiterijoje ant kairės sienos kabo N. Silvanavičiaus tradicinės ikonografijos drobė „Šv. Pranciškus Asyžietis", (1889 m.). Stakliškių bažnyčios interjerą puošia du N. Silvanavičiaus tapyti paveikslai „Šv. Pranciškus Asyžietis“ (1885–1895 m.) bei „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ (1893 m.).
1883 m.– 1885 m. vasaromis Silvanavičius fotografavo Birštone, kartu su Vladislovu Reinhardtu turėjo fotoateljė.
Literatūros sąrašas redaguoti
- Džervus P. Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija (1425–2000 m.)/Panevėžys, UAB „Nevėžio spaustuvė“, 2001.
- Jankevičienė A. Lietuvos medinė sakralinė architektūra/ Vilnius, 1998.
- Juozapavičius P. Nikodemas Silvanavičius. Kraštotyra/ 18, 1958, p. 102–112.
- Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. Sudar., Poligienė S.,Vilnius, 2006.
- Dvilinskaitė D. Nepelnyta užmirštis. Naujas gyvenimas, p. 4, 1988.
- Sabaitė A. Pagerbėme tapytoją akademiką N. Silvanavičių. Naujas gyvenimas, p. 3, 1989.
- Tarandaitė D. Dailininkas Nikodemas Silvanavičius. Literatūra ir menas, 3076, 2005. [1]
- Tarandaitė D. Prisimenant dailininką Nikodemą Silvanavičių. Literatūra ir menas, 3075, 2005. [2]