Monparnasas
48°50′20″ š. pl. 02°19′50″ r. ilg. / 48.83889°š. pl. 2.33056°r. ilg. Monparnasas (pranc. Montparnasse) – Prancūzijos sostinės Paryžiaus 53–čiasis administracinis kvartalas, įeinantis į miesto XIV (Observatorijos) apygardą. Išsidėstęs Senos upės kairiajame krante, apie Monparnaso ir Raspalio bulvarus.
Pavadinimas redaguoti
Monparnaso pavadinimas kilęs iš graikų mitologijoje žinomo kalno (pranc. mont) Parnasą – mūzų buveinės. Vietovardis atsirado dar XVII a., kai studentai iš gretimo Lotynų kvartalo rinkdavosi ant iškilios kalvos miesto pakraštyje ir šioje vietoje deklamuodavo eilėraščius.
Iš miesto katakombų ir kalkakmenio kasyklų suvežtų atliekų supilta kalva buvo dabartinės Pablo Pikaso aikštės vietoje ir 1760 m. nukasta. Pats Monparnasas 1860 m. buvo įjungtas į Paryžiaus administracinę sudėtį.[1]
Istorija redaguoti
Pirmoji gatvė rajone atsirado apie 1700 m. ir ėjo kalvos viršumi, jungdama St. Germaint ir St. Jackgues miesto dalis. Apie 1790 m. ji pavadinta Boulevard du Montparnasse vardu.[4]
1785–1790 m. į pietus nuo šio bulvaro ėjo muitinės riba ir, norint į jį ir į miesto centrą įvežti prekes, tekdavo sumokėti mokėsčius.[5] Tuo pačiu Monparnasas pateko į teritoriją su brangesnėmis prekėmis, t. y. turtingesnių gyventojų rajoną. Muitinės postas stovėjo šiandieninės Rue Montparnasse gatvės vietoje. Pamažu statėsi gyvenamieji namai, kūrėsi įstaigos. Taip 1804 m. Rue Notre Dame des Champs gatvėje atsidarė katalikiška mokykla, 1822 m. tapusi Stanislovo kolegija (Collège Stanislas; pavadinta Prancūzijos karaliaus Liudviko XVIII prosenelio ATR valdovo bei Lotaringijos kunigaikščio Stanislovo Leščinskio vardu ir veikianti iki šiol).[6][7]
1840 m. pagrindinis bulvaras buvo rekonstruotas, jame pastatyti suoliukai ir įrengtas dujinis gatvės apšvietimas – paryžiečiams Monparnasas tapo patraukliu rajonu. Tuo pačiu metu jame pastatyta pirmoji geležinkelio stotis, kuri netrukus tapo per maža, tad 1852 m. atidaryta nauja.[8]
Nuo 1830 m. į Monparnasą ėmė keltis dailininkai, šalia savo gyvenamo būsto jie steigdavo ir nedideles dirbtuvėles. 1881 m. Filippo Colarossi atidarė pirmąją privačią dailės akademiją, joje dėstė tokie žymūs menininkai kaip Polis Gogenas, mokėsi Alfonsas Mucha ir kt. talentingi dailininkai. 1889 m. Pasaulinė paroda suaktyvino įvairių šalių intelektualų ir menininkų persikėlimą Paryžiun, daugelis jų kūrėsi Monparnase. Didžiausią patrauklumą kvartalas pasiekė apie 1920 m., tas klestėjimo laikotarpis į istoriją įėjo „išprotėjusių metų“ (pranc. Les années folles) vardu. Rašytojai ir tapytojai, skulptoriai ir kompozitoriai Monparnase atrado kūrybišką atmosferą ir prieinamas būsto kainas. Jie rinkdavosi ir aptarinėjo savo kūrybinius planus kavinėse „Le Dôme“, „La Closerie des Lilas“, „La Rotonde“, „Le Select“ ir „La Coupole“. Visos jos koncentravosi apie Vavino (dab. Pablo Pikaso) aikštę ir sėkmingai tebeveikia šiandieną. Rinkdavosi ne tik menininkai, bet ir politiniai emigrantai, kurių po Pirmojo pasaulinio karo itin pagausėjo.
Antrojo pasaulinio karo metais Paryžių okupavo nacistinės Vokietijos Vermachtas, emigrantai ir iš meno pragyvenantys paryžiečiai buvo priversti palikti miestą, slapstytis ir apriboti savo veiklą. Daug dailininkų kūrinių buvo sunaikinti arba išblaškyti ir pasklido po visą pasaulį. Pokaryje Monparnasas jau nebepakilo iki savo buvusios šlovės viršūnės.
Įžymybės redaguoti
- 1886 m. iškilęs Monparnaso teatras su populiaria kavine pirmajame aukšte.[9] Veikia dar vienas teatras – Théâtre de Poche, su pačia mažiausia Paryžiuje žiūrovų sale (60 vietų).[10] Be to, lankytojus kviečia šeši kinoteatrai, tarp jų ir didžiausias mieste.
- 1667 m. Liudviko XIV (Karaliaus Saulės) įstegta observatorija, davusi pavadinimą ir miesto XIV apygardai.[11] Taip pat galima apžiūrėti keletą muziejų.
- Prie Danfer–Rošro (pranc. Denfert-Rochereau) metro stotelės esantis įėjimas į Paryžiaus katakombas su šešiais milijonais palaidotų miestiečių (į požemius įleidžiamos tik organizuotos ekskursantų grupės).[12]
- Nuo 1902 m. veikiantis dailininkų bendrabutis „Avilys“ (pranc. La Ruche).[13]
- Darbininkams skirta katalikiška bažnyčia Église Notre-Dame-du-Travail de Paris, savo vidumi kiek primenanti pramoninį cechą.[14]
- 1969 m. iškilęs aukščiausias Paryžiaus dangoraižis „Monparnaso Bokštas“ (La Tour Montparnasse) su apžvalgos aikštele. Šis statatinys, paryžiečių nuomone, sudarkė miesto erdvę, todėl miesto valdžia daugiau tokių daugiaaukščių statyti nebeleidžia.[15]
- Istorinės Monparnaso kapinės su Prancūzijos ir pasaulio įžymybių kapavietėmis.
- Monparnaso geležinkelio stotis (pranc. Care Montparnasse), liūdnai pagarsėjusi 1895 m. avarija, kai iš antro aukšto į priestočio aikštę nuriedėjo garvežys su vagonais. Laimė, niekas nežuvo ir nebuvo sunkiai sužeistas.[16]
Išnašos redaguoti
- ↑ Les anciennes communes et l’annexion de 1860. (Paryžiaus istorinis atlasas, (fr)) // paris-atlas-historique.fr
- ↑ Paris 14 – L’ancienne École Polonaise de Montparnasse // www.paris-unplugged.fr
- ↑ PrLB istorija // lietuviai.fr
- ↑ Paris 1790 (Verniquet) // perso.numericable.fr
- ↑ J.-L.-G.-B. Palaiseau. Barrière du Montparnasse (1819) // catalogue.bnf.fr/
- ↑ Collège Stanislas Paris // www.stanislas.fr
- ↑ Xavier Girard. Plan de la ville de Paris (1830) // catalogue.bnf.fr
- ↑ Atelier Parisien d’Urbanisme. Montparnasse. Analyse et diagnostic du quartier de la gare Montparnasse. // www.apur.org
- ↑ Théâtre Montparnasse (fr)
- ↑ Théâtre de Poche-Montparnasse (fr)
- ↑ Observatoire de Paris (fr)
- ↑ The Paris catacombs (en)
- ↑ La Ruche (fr) // laruche-artistes.fr
- ↑ Église Notre-Dame-du-Travail de Paris (fr) // www.notredamedutravail.net
- ↑ La Tour Montparnasse (en) // www.tourmontparnasse56.com/en/
- ↑ Article de La Nature, 9 novembre 1895 (fr) // cnum.cnam.fr/
