Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia

Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia (ukr. Косте́л Свято́ї Трі́йці у місті Любомлі) – seniausia Voluinės bažnyčia, esanti Ukrainoje, Voluinės srityje, Liubomilio mieste.^[1] Bažnyčia priklauso Lucko dekanatui.

Istorija redaguoti

Jogaila iš Lietuvos meldžiasi prieš mergelę Mariją. Freskos, esančios Liublino Šv. Trejybės bažnyčioje, fragmentas (Liublino muziejaus kolekcija)

Pirmąją medinę Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčią 1409 m. pastatė Lenkijos karalius Jogaila, kuris ne kartą lankėsi medžiodamas Liubomilyje, Šventosios Trejybės garbei. Be to, 1392 m. Jogaila Liubomilyje buvo susitikęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju. Aprašydamas Lenkijos karalystės paruošiamąjį periodą kovoms su Teutonų ordinu, lenkų kronininkas ir istorikas Janas Dlugošas yra paminėjęs Jogailos keliones į medžioklės plotus giriomis apaugusioje tuometinėje Liubomilio teritorijoje, o taip pat ir bažnyčios atsiradimą.

Jau 1412 m. bažnyčią Jogaila perstatė į mūrinę, gotikos stiliaus. Bažnyčia buvo pastatyta ant nedidelės kalvos. Kaip bažnyčios fundatorius karalius Jogaila jai suteikė privilegijas. 1414 m. Krasnostave (Voluinės sritis) jis suteikė Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčiai piniginę fundaciją jos, taip pat bažnyčios tarnautojų išlaikymui. 1552 m. Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčią aplankė Chelmo vyskupas Jokūbas Uchanskis.

Ne visada santykiai tarp įvairių religinių konfesijų Liubomilyje buvo geri. Nėra palankiai minimas XVII a. Chelmo kanaunininkas ir dekanas, Liubomilio bažnyčios klebonas Kasparas Mistkovskis. 1607 m. birželio 21 d. Liubomilio miesto taryba skundėsi teismui dėl klebono Kasparo Mistkovskio elgesio, jog šiam priklausantys bažnyčios tarnai užpuolė miesto sargybinius ir vienam iš jų padarė sužalojimus. Taip pat buvo skųstasi dėl to, jog bažnyčios tarnai užpuolė to sargybinio namus, išlaužė duris, sumušė artimuosius. 1620 m. Kasparas Mistkovskis, neatlaikius jo keliamos įtampos, buvo nužudytas. 1638 m. liepos 29 d. Liubomilio miestiečiai skundėsi teismui dėl kito bažnyčios kunigo Sebastjano Andriševskio už neteisingą dešimtinės ėmimą. Chelmo ir Belzo vyskupas Jokūbas Suša (vyskupavimo metai 1652–1687) yra grasinęs, jog tie kunigai, kurie neteisingai ima dešimtinę, bus pasmerkti kančioms.

1599 m. rugpjūčio 20 d. Varšuvos privilegija Abiejų Tautų Respublikos karalius Zigmantas III taip pat suteikė fundaciją Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčiai. Dokumente yra paminėta ir špitolė, veikusi prie bažnyčios. Chelmo miesto knygose 1647 m. yra paminėtas Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčios klebonas Mykalojus Svirskis, kuris taip pat užėmė Chelmo vyskupo-vikaro pareigas, taip pat karaliaus sekretoriaus Chelme pareigas.

Bažnyčia ne vieną kartą degė ir buvo perstatoma. 1731 m. jos nugarinėje pusėje pristatyta dar viena siena. XVIII a. bažnyčia įgavo barokinės bažnyčios išvaizdą ir daugiau perstatoma nebuvo, tik remontuojama.

1750 m. dokumentuose pirmą kartą buvo paminėta Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčios stebuklingosios Dievo motinos ikona, kuri 1935–1944 m. laikotarpiu perduota Lucko Šv. Petro ir Povilo katedrai.

Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčios stebuklingosios Dievo motinos ikona

1764 m. už Voluinės vaivados, Liubomilio seniūno Severino Juzefo Rževuskio žmonos Antoninos Potockytės Rževuskos lėšas buvo pastatyta varpinė su trimis varpais.

1799 m. bažnyčios vizitacijos dokumentuose yra įrašas apie dvejas molio glazūros lenteles bažnyčios fasadinėje sienoje su užrašais lot. „In Domini Ibimus“ ir „Cantate Domino Cantieum Nowum“, kas buvo vieno užrašo „Pašlovinkite Viešpatį atnaujintame jo name“ du fragmentai.

Bažnyčia turėjo penkis altorius. 1715 m. dekano vizitacijos registruose aprašyti Liubomilio bažnyčios vargonai, pastatyti ant dviejų mūrinių piliorių. Prie bažnyčios veikė uk. „Рожанцьове братство“, įkurta Liubomilio klebono Svirskio. Šiai draugijai galėjo priklausyti bažnyčios kunigai, miestiečiai, bajorai. 1799 m. dokumentuose bažnyčios padėtis aprašyta kaip geresnė, tuomet jos poreikiams buvo skirta 2203 zlotų.

XVIII a. sudegė bažnyčios špitolė, kurioje glaudėsi neturtingi miesto gyventojai. Prie jos buvo sodas. Vietoje sudegusios nauja Liubomilio špitolė nebuvo atstatyta.

XVIII a. Šiaurinėje bažnyčios pusėje buvo sumūrytas piliorius su niša, kuriame stovėjo šventojo Jono Nepomuko skulptūra.

Iš XVIII amžiaus buvo išsaugoti penki Liubomilio bažnyčios vizitacijų dokumentų originalai. 1884 m. priskaičiuota 3562 Liubomilio bažnyčios parapijiečių, 1908 m. – jau 5262 parapijiečiai.

1910 m. bažnyčia buvo remontuojama, ruošiantis 500-osioms bažnyčios gyvavimo metinėms. 1912 m. bažnyčios veikloje dalyvaudavo vyskupas ir 12 kunigų. Bažnyčios 500 jubiliejaus proga, jos šiaurinėje pusėje buvo primūryta koplyčia, taip pat buvo pagamintas jubiliejinis medalionas.

1918 m. Austrijos-Vengrijos okupacijos metu, Liubomilio dekanatas pagamino seriją pašto ženklų, kurių trijuose pavaizduota Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia.

Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia 1925 metais

Nuo 1944 m. bažnyčia liko be klebono. Buvęs klebonas Steponas Jastžembskis pasitraukė į Lenkiją su savimi pasiimdamas dalį bažnyčios dokumentų, knygų, taip pat Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčios stebuklingosios Dievo motinos ikoną. Labiausiai bažnyčia nukentėjo būtent 1945–1980 m. periodu. Šiuo laikotarpiu buvo išvogtos varinės stogo čerpės, išplėšti bažnyčios rūsyje buvę sarkofagai, išgriautas bobinčius (ukr. бабинець, бабник, гінеконіт), koplytėlė, buvusi prijungta prie bažnyčios, jos 500-ųjų metinių proga, taip pat sunaikinta nukryžiuotojo freska, buvusi altoriaus išorėje. Taip pat šiuo periodu sudegintos bažnyčios knygos ir dokumentai, kurių negalėjo išvežti klebonas Jastžembskis, išrinkti bažnyčios vargonai ir sunaikintas altorius.

1992 m. Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia vėl perduota Romos katalikų bažnyčiai. Nuo šių metų bažnyčią globoja Kovelio miesto Pranciškonai. Bažnyčia buvo remontuojama, pakeisti jos langai, grindys. 1992 m. birželio 14 d. Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčią pašventino Lucko klebonas Liudvikas Kamilevskis. 1996 m. birželio 14 d. į Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčią atvežta Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčios stebuklingosios Dievo motinos ikonos kopija.

Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia, jos varpinė yra Ukrainos architektūros paminklas.^[2]

Architektūra redaguoti

Johann Baptist Edler von Lampi. Pulkininkas Pranciškus Ksaveras Branickis su sūnumis Aleksandru ir Vladislovu

Pirmoji 1409 m. medinė Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia buvo gotikos stiliaus, vėliau 1412 m. ji perstatyta į mūrinę ir palaipsniui nuo XVIII a. tapo barokine. Bažnyčia ne kartą degė, buvo perstatoma. 1731 m. jos nugarinėje dalyje primūryta dar viena siena. Senoji pastato dalis yra paprastos formos, be dekoratyvinių elementų. Bažnyčios apsidė pusapvalė. Bažnyčios stogas čerpinis su trimis bokšteliais. Iš dalies išsaugotas renesanso stiliaus portalas.

Aukos bažnyčiai ir bažnyčios reikšmė redaguoti

Bažnyčiai yra aukojęs jos statytojas karalius Jogaila, taip patVoluinės vaivados, Liubomilio seniūno Severino Juzefo Rževuskio žmona Antonina Potockytė – Rževuska, Abiejų Tautų Respublikos karinis ir valstybinis veikėjas, pulkininkas Pranciškus Ksaveras Branickis.

Liubomilio Šv. Trejybės bažnyčia įtraukta į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.^[3]

Liubomilio šv. Trejybės bažnyčią kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.

Galerija redaguoti

Liubomilio šv. Trejybės bažnyčia 2019 m. vasarą
Liubomilio šv. Trejybės bažnyčia
Liubomilio šv. Trejybės bažnyčios apsidė
Liubomilio šv. Trejybės bažnyčios altoriai
Liubomilio šv. Trejybės bažnyčios interjeras

Šaltiniai redaguoti

↑ Ірина Магдиш. Любомль і околиці//Ірина Магдиш. Шляхами Волині [1]
↑ Voluinės kultūros, religijos ir tautinių reikalų departamento (angl. Department of Culture, Religious affairs and nationalities of Volyn regional State Administration) interneto svetainė [2] Archyvuota kopija 2019-06-26 iš Wayback Machine projekto.
↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [3] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra redaguoti

Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
Остапюк О. З історії костелу Святої Трійці в місті Любомль // Сакральне мистецтво Волині. Науковий збірник. Випуск 9. Матеріали ІХ міжнародної наукової конференції м. Луцьк, 31 жовтня — 1 листопада 2002 року. — Луцьк, 2002. — 162 с., іл. — ISBN 966-7397-09-2.
Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [4]

[1] Ірина Магдиш. Любомль і околиці//Ірина Магдиш. Шляхами Волині [1]

[2] Voluinės kultūros, religijos ir tautinių reikalų departamento (angl. Department of Culture, Religious affairs and nationalities of Volyn regional State Administration) interneto svetainė [2] Archyvuota kopija 2019-06-26 iš Wayback Machine projekto.

[3] Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [3] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]