Apie šalia išsidėsčiusį to paties pavadinimo kaimą žr. Lazūnai (kaimas).

Lazū́nai [1] (blrs. Лаздуны 1, rus. Лаздуны 1) – buvęs miestelis, dabar kaimas vakarų Baltarusijos Gardino srityje, netoli Jurotiškių. Vijos rajono apylinkės centras. Siekiant atskirti nuo gretimo Lazūnų kaimo, turinčio tą patį pavadinimą, buvęs miestelis yra vadinamas Pirmaisiais Laz(d)ūnais. Stovi Gardino vyskupijai priskirta Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) bažnyčia. Veikia biblioteka, kultūros namai, ambulatorija ir ligoninė, vaistinė, valgykla, dvi parduotuvės, vaikų darželis ir vidurinė mokykla. Kaimo statybos įmonė, asfalto gamykla ir kt. ūkinės organizacijos. 2008 m. Lazūnams suteiktas agromiestelio statusas.

Lazūnai
blrs. Лаздуны 1, rus. Лаздуны 1
Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) bažnyčia
Lazūnai
Lazūnai
53°55′0″ š. pl. 25°59′0″ r. ilg. / 53.91667°š. pl. 25.98333°r. ilg. / 53.91667; 25.98333 (Lazūnai)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Vijos rajonas
Gyventojų (1999) 923
Vikiteka Lazūnai
Centrinė aikštė Pirmojo pasaulinio karo metu

Istorija

redaguoti

Lazūnai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1407 m. Kaimas XVI a. priklausė Radviloms. 1690 m. rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Lazūnai turi 15 dūmų (gyvenamųjų namų), 1735 m. – 45 dūmus. 1866 m. miestelyje gyveno 456 žmonės, 1897 m. – 91 kieme 838 žm.; veikė pradinė mokykla. XIX a. priklausė Ašmenos apskričiai,[2] dauguma apylinkės gyventojų iki XX a. vidurio buvo lietuviai.

1921–1939 m. Lazūnai priklausė Lenkijos Naugarduko vaivadijos Valažino apskrities Lugamėnų valsčiui, juose buvo atidaryta žemės ūkio mokykla. 1939 m. kaimas tapo Jurotiškių rajono Lazūnų apylinkės centru. 1941 m. birželio 25 d. – 1944 m. liepos 7 d. buvo okupuotas nacių kariuomenės. 1951 m. įkurtas kolūkis, nuo 1960 m. gyvenvietė priklauso Vijos rajonui.

Bažnyčia

redaguoti
 
Bažnyčia tarpukariu
 
Prie šventoriaus vartų (apie 1900 m.)

Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) bažnyčia nuo 1744 m. žinoma kaip Subatnykų bažnyčios filija. Medinę šventovę 1852 m. kapitališkai suremontavo dvarininkas Samuelis Volkas.

XX a. pr. jai priklausė 4336 katalikai. Tuo metu lietuviškai kalbėjo šie parapijos kaimai: Bebrėnai, Dauroniai, Dervagiai, Gudenioniai, Jančiūnai, Joskūnai, Lazūnai, Mėgūnai, Pasaliai, Saliniai, Šeškai, Uosiagiriai, Valdikai, Zomašiai, Židžiūnai. Mišrūs buvo Bačkininkų, Barutiškių, Bežemnių, Daniūnų, Ležnėnų, Vinkšnėnų, Zubonių ir kt. kaimai. Filijos kunigai, matydami, kad ne visi parapijiečiai supranta lenkiškai, XIX a. pab. bažnyčioje pradėjo vartoti lietuvių kalbą: kun. Aleksandras Janušauskas lietuviškai skaitė Evangeliją, kun. Eduardas Petkevičius – pamokslus ir Evangeliją, kun. Petras Vilčinskas iš sakyklos mokė lietuviškų maldų ir katekizmo.

Senoji medinė bažnyčia sunyko, todėl tikintieji kartu su dvasininku 1904 m. pradėjo statyti naują, mūrinę. Tuo rūpinosi apie 1894 m. į Lazūnus atkeltas kunigas Pranciškus Mackevičius. Nors jis buvo gimęs Žematijos Mosėdžio parapijoje ir tobulai mokėjo lietuvių kalbą, bažnyčioje ir už jos ribų ja nekalbėjo. Apie tai savo žinutėse yra rašę: „Vilniaus žiniose“ – Vijos vikaras Ignas Šopara, „Viltyje“ – kalbininkas Jonas Jablonskis, „Lietuvos ūkininke“ – slapyvardžiu Keleivis–Panevežietis pasirašęs autorius. 1910 m. bažnyčia buvo konsekruota.

1911 m. Pr. Mackevičių pakeitė kun. Feliksas Petkevičius, kuris su parapijiečiais jų sodybose bendraudavo lietuviškai, o bažnyčioje – lenkiškai. 1920–1925 m. klebonu buvo skiriamas Karolis Gumbaragis, jis kaimuose valstiečius mokė lietuviškų maldų ir giesmių. Kun. Mečislovas Pšemeneckas 1927 m. bažnyčioje lenkiškai ir lietuviškai perskaitė Vilniaus arkivyskupo R.Jalbžykovskio ganytojišką laišką. Tai buvo paskutinis kartas, kai lietuviškas žodis skambėjo šioje katalikų šventovėje. 1928–1931 m. Lazūnuose klebonavo Jonas Karvelis, parapijos kaimuose įsteigęs du lietuviškos Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Jį pakeitė kun. Steponas Aleksandras Viežbovskis (1931–1935 m.), paskutinis sielovados darbą parapijoje dirbo klebonas Dionyzas Zachaževskis. Kraštą įjungus į Baltarusijos TSR, bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu.

Tikintieji atgavo Šv. Apaštalų Simono ir Judo bažnyčią XX a. pabaigoje, dabar klebonu tarnauja kun. Mariušas Iliaševičius. Išlikęs neoromanistinio stiliaus šventovės pastatas yra trinavis, sumūrytas iš akmenų ir raudonų molio plytų. Stovi miestelio viduryje, šventorių juosia mūrinė tvora su modernistiniais įėjimo vartais. Viduje – XIX a. pirmoje pusėje tapytas paveikslas „Naujojo Testatemento Šv. Trejybė”. Senosios medinės bažnyčios vietoje stovi atminimo akmuo.

 
Dvaro ponų gyvenamasis namas 1898 m.

Kaip Radvilų valda Ašmenos apskrityje Lazūnų dvaras pirmą kartą paminėtas XVI a. Kelis šimtmečius dvaras buvo užstatomas už pinigus, todėl minimi vis kiti valdytojai: Bruchanskiai, Magilnickiai, Vilniaus pirklys Vendenas, Breslaujos stalininkas Bildziukevičius, Riomeriai, Ponarskiai, Kauno maršalka Oginskis, vyskupas T. Zenkovičius. 1806 m. Domininkas Radvila padovanojo valdą Volodkevičiams, kurie vėliau pardavė ją Samueliui Volkui–Lanevskiui, o šis testamentu paliko savo vaikaitei Veronikai Korvin–Milevskai. Pagal paveldėjimo teisę gavęs jos sūnus, žinomas lenkų tautinio judėjimo dalyvis ir Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, Ipolitas Korvin–Milevskis dvarą administravo beveik iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Nors baudžiava buvo seniai pasibaigusi, tarpukaryje aplinkinių kaimų valstiečiai dar eidavo į dvarą dirbti, nes iš savo ūkio negalėjo išgyventi. Už darbadienį vyrams buvo mokomi du, o moterims – vienas zlotas. 1939 m. valdos buvo nacionalizuotos. Dviaukštis ponų gyvenamasis namas su kolonomis prie įėjimo neišliko – dunkso tik cokolinio aukšto griuvėsiai šalia parko fragmentų.

Lietuviai

redaguoti

Nuo seno priklausė lietuvių etniniam arealui.[3]

Apylinkių šnektą tyrinėjo estų kalbininkas Peteris Aruma („Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen“, 1930 m.), lietuviai Juozas Senkus (1958 m.), Elena Grinaveckienė (1974 m.), Aloyzas Vidugiris („Lazūnų šnekta“, 2008 m.), rusė Tamara Sudnik („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.). 1952 m. ir 1959 m. į Lazūnus buvo surengtos lietuvių dialektologų ir toponimikų ekspedicijos. J. Petrauskas ir A. Vidugiris sudarė Lazūnų tarmės žodyną (1985 m.), Lazūnų tarmės tekstus (1987 m.).[4]

Kai kurie žodžiai turi įdomias reikšmes, pvz., pirminykas – „piemuo“, plunksna – „svogūno laiškas“, lakštas – „medžio lapas; laiškas“ ir kt.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. Łazduny. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 617 psl. (lenk.)
  3. Lazūnai. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 39
  4. Aloyzas Vidugiris. Lazūnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 647 psl.

Nuorodos

redaguoti