Karolis Gumbaragis

Karolis Gumbaragis (1885 m. lapkričio 4 d. Ramoniškėje, dab. Ukmergės rajonas1957 m. gruodžio 9 d. Adutiškyje, dab. Švenčionių rajonas) – Romos katalikų kunigas, liaudies švietėjas.[1][2]

Biografija redaguoti

Mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, 1910 m. įšventintas kunigu. Buvo paskirtas vikaru į Dysnos (1910 m.) [3], Eišiškių (1911 m.)[4] , Širvintų (1912 m.)[5], Kalvarijų (1913 m.)[6] , Giedraičių (1914 m.)[7] bažnyčias. 19151920 m. tarnavo klebonu Sužionių Šv. Felikso Valua[8], 1920–1925 m. – Lazūnų Šv. Apaštalų Simono ir Judo, 1925–1939 m. – Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiose.[9][10] 1941 m. kun. K. Gumbaragio pastangomis įkurta Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijinė bažnyčia (iki tol buvo filija).[11] Po Antrojo pasaulinio karo sovietinių organų areštuotas, kartu su kitais kunigais Vladu Mironu, Feliksu Kemešiu, Kazimieru Pukėnu kalėjo Lukiškių kalėjime.[12] Vėliau nuteistas, bausmę atliko Sibire. Apie 1955 m. paliegęs grįžo į Lietuvą, paskirtas Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios altaristu. Palaidotas šios bažnyčios šventoriuje.[13]

K.Gumbaragis didelį dėmesį skyrė liaudies švietimui. Klebonaudamas Lazūnuose važinėjo po apylinkes, mokė valstiečius lietuviškų dainų, giesmių ir maldų. Jam padėjo vilniečiai gimnazistai Vincas Uždavinys ir Jonas Jučionis. Viename iš parapijos kaimų – Pasaliuose – įsteigė lietuvišką mokyklą, kuri po pusantrų metų veiklos buvo uždaryta. Skatino krašto jaunuolius mokytis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje.[14] Pervažiavęs į Mielagėnus, šiame miestelyje 1926 m. įkūrė Vilniaus krašto Šv. Kazimiero draugijos skyrių, platino lietuvišką spaudą. Tuometinės valdžios buvo persekiotas ir kalintas.[15] 1940 m. išrinktas į Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybą, buvo atsakingas už bibliotekos veiklą.[16]

Šaltiniai redaguoti