Košė
Košė – patiekalas iš vandenyje (piene ar sultinyje) virtų kruopų ar grūdų, į kurį gali būti įdėta druskos, cukraus. Taip pat grūdama iš virtų bulvių. Košės gali būti skaninamos riebalais (sviestu, spirgais, grietine), saldžiais priedais (šviežiais ar džiovintais vaisiais, uogienėmis, medumi). Valgoma kaip atskiras patiekalas arba patiekiamas kaip garnyras. Lietuvoje košė valgoma su duona, rūgpieniu, kartais su lašiniais, sviestu, silke, Žemaitijoje – su mirkalu (papilu) iš spirgų, taukų ir kvietinių miltų.[1] Anksčiau košes virdavo molinėse puodynėse krosnyse, dabar – puoduose ant viryklių ar specialiuose induose mikrobangėse krosnelėse.
Būdingas Rytų Europos šalių patiekalas. Košės labai paplitusios rusų virtuvėje.[2] Rusijoje košės žinomos ir kaip kareiviškas patiekalas, kadangi jos kelis šimtus metų yra įprastinis patiekalas armijoje, ypač lauko sąlygomis. Dėl to armijos virėjai dar vadinami „košviriais“ (rus. кашевар).[3] Tarp žydų košių valgymas buvo siejamas su skurdu, dėl to ilgainiui išeiviai iš Rytų Europos šalių JAV nustojo jas valgyti arba jas ruošdavo kaip šventinius patiekalus.[4]
Žodis kilęs iš slavų kalbų (lenk. kasza, blrs. каша)[5] – šis kilęs iš slavų prokalbės *kāsi̯ā ('košti'; giminiškas liet. kóšti, kóšiu).[6]
Rūšys redaguoti
Košių rūšys:
- bulvių košė
- grikių košė
- manų košė
- avižinė košė
- perlinė košė
- sorų košė
- ryžių košė
- kukurūzų košė
- žirnių košė
ir kt.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Košė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-06-05.
- ↑ Molokhovets, Elena (1998). Classic Russian Cooking. Indiana University Press. p. 331.
- ↑ КАШЕВАР. Толковый словарь Ушакова. Д.Н. Ушаков. 1935-1940.
- ↑ Helman, Anat (2015). Jews and Their Foodways. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-049359-2.
- ↑ Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 284.
- ↑ ка́ша, Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка. Тт. 1—4. М., 1964–1973.