Estų kalba

kalba
Estų kalba
eesti keel
KalbamaEstija
Kalbančiųjų skaičius1,1 mln.
KilmėUralo

 Finougrų

  estų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaEstijos vėliava Estija,
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga Nuo 2004 m. gegužės 1 d.
Prižiūrinčios institucijosEstų kalbos institutas (estiškai: Eesti Keele Instituut)
Kalbos kodai
ISO 639-1et
ISO 639-2est
ISO 639-3est — macro kalba
SIL?
Geografinis paplitimas
Idioma estonio.PNG
Istorinis plitimas:

██ Šiaurės estų tarmė

██ Pietų estų tarmė

Estų kalba (eesti keel) – oficiali Estijos valstybės kalba, priklauso Uralo kalbų šeimos Baltijos finų kalbų pogrupiui. Ja kalba apie 1,1 mln. žmonių, dauguma iš jų gyvena Estijoje.

Estų kalba giminiuojasi su suomių kalba, kuria kalbama kitoje Suomių įlankos pusėje, ir yra viena iš kelių Europos kalbų, kurios nepriklauso indoeuropiečių kalboms. Nepaisant skolinių iš kitų kalbų, estų kalba negimininga kaimyninėms rusų, švedų, latvių kalboms, kurios visos yra indoeuropiečių kalbos, tačiau ji yra gimininga karelų ir lyvių kalboms.

Estų kalba didele dalimi yra agliutinacinė kalba, bet skirtingai nuo suomių kalbos ji prarado balsių harmoniją.

Estų kalbos žodžių tvarka yra gerokai laisvesnė nei anglų kalbos, tačiau pagrindinė tvarka yra subjektas-veiksmažodis-objektas.

IstorijaKeisti

Dvi skirtingos istorinės estų tarmės, šiaurės ir pietų estų tarmės, atsirado dėl šiuolaikinių estų protėvių migracijos į Estijos teritoriją mažiausiai dviem skirtingomis bangomis, abiem grupėms kalbant labai skirtingomis baltijos finų tarmėmis. Šiuolaikinė standartinė estų kalba susiformavo šiaurės Estijos tarmių pagrindu.

Seniausi rašytiniai Estijos finų kalbų šaltiniai datuojami XIII amžiumi. Henriko Latvio senojoje Livonijos Kronikoje yra estiškų vietovardžių, žodžių ir sakinių fragmentų.

Estų literatūraKeisti

Ankstyviausi išlikę jungtinės (šiaurės) estų kalbos pavyzdžiai yra vadinamosios Kullamaa maldos, datuojamos nuo 1524 iki 1528 m.[1] 1525 m. buvo išspausdinta pirmoji estų kalba išleista knyga. Ji buvo liuteronų rankraštis, kuris taip ir nepasiekė skaitytojo ir buvo sunaikintas iškart po išleidimo.

Pirmoji išlikusi estiška knyga - tai S. Wanradto ir J. Koello 1535 m., protestantiškosios reformacijos laikotarpiu, parašytas dvikalbis liuteronų katekizmo vertimas į vokiečių ir estų kalbas. Estų kalbos gramatikos knyga, skirta kunigams, buvo išspausdinta vokiškai 1637 m.[2] Naujasis Testamentas į pietų estų tarmę buvo išverstas 1686 m. (į šiaurės estų tarmę - 1715 m.). Šias dvi tarmes, remdamasis šiaurės estų tarme, suvienijo Antonas Tor Helė.

Estų literatūra gimė 1810-1820 m., kai buvo išleisti Kristijano Jako Petersono patriotiniai ir filosofiniai eilėraščiai. Petersonas, kuris buvo pirmasis Dorpato universiteto, kuriame mokėsi vokiečių kalba, studentas, pripažinęs savo estišką kilmę, paprastai laikomas estų nacionalinės literatūros pranašu ir moderniosios estų poezijos pradininku. Jo gimtadienis, kovo 14 d., Estijoje švenčiamas kaip gimtosios kalbos diena.[3] Petersono eilėraščio "Kuu" fragmentas išreiškia reikalavimą atkurti estų kalbos prigimtinę teisę:

Kas siis selle maa keel
Laulutuules ei või
Taevani tõustes üles
Igavikku omale otsida?

Lietuviškai:

Ar gali šio krašto kalba
Užkalbėjimo vėjyje
Kylanti į dangų
Nesiekti amžinybės?
Kristjan Jaak Peterson

Šiuolaikiniais laikais Janas Krosas,[4] Janas Kaplinskis[5] ir Vivi Luikė yra trys geriausiai žinomi ir daugiausiai verčiami Estijos rašytojai.

Valstybinė kalbaKeisti

Raštas estų kalba tapo reikšmingas tik XIX a., plintant apšvietos epochos idėjoms, estų apšvietos laikotarpiu (1750-1840 m.). Nors Baltijos vokiečiai estų ateitį laikė susiliejimu su jais pačiais, estofilų išsilavinusi klasė žavėjosi senąja estų kultūra ir jų laisvės epocha iki danų ir vokiečių užkariavimų XIII a.[6]

Po 1919 m. Estijos nepriklausomybės karo estų kalba tapo valstybinė naujos nepriklausomos šalies kalba. 1945 m. 97,3% Estijos gyventojų laikė save etniniais estais[7] ir kalbėjo šia kalba.

Antrajame pasauliniame kare Estiją užpuolus ir okupavus Sovietų Sąjungai, estų kalbos statusas pasikeitė ir ji tapo pirmąja iš dviejų valstybinių kalbų (kita kalba - rusų).[8] Kaip ir į Latviją, į Estiją sovietų skatinama atvyko daug imigrantų. XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje sustiprėjo dvikalbystės (estams) spaudimas,[7] todėl visoje šalyje plačiai paplito rusų kalbos žinios. Rusų kalba buvo vadinama "tautų draugystės kalba" ir jos buvo mokomi estų vaikai, kartais net darželyje. Nors mokyklose buvo privaloma mokyti visus estų kalbos, šios kalbos mokymasis dažnai buvo laikomas nereikalingu.[7]

Perestroikos laikais 1989 m. sausio mėn. buvo priimtas Estų kalbos statuso įstatymas. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai buvo atkurta Estijos nepriklausomybė. Estų kalba vėl tapo vienintele valstybine kalba Estijoje, o tai praktiškai reiškė, kad estų kalbos vartojimas buvo skatinamas, o rusų kalbos - ne.[9]

Dėl sovietinių imigrantų grįžimo į savo kilmės šalis estų dalis Estijoje vėl viršijo 70%. Kaip ir Latvijoje, šiandien daugelis Estijoje likusių ne estų tautybės žmonių perėmė estų kalbą; 2000 m. surašymo duomenimis, apie 40% jų mokėjo estų kalbą.[7]

RaštasKeisti

Estų kalbos abėcėlė paremta modifikuotu lotynišku raidynu.

A a B b C c D d E e F f G g H h
I i J j K k L l M m N n O o P p
Q q R r S s Š š Z z Ž ž T t U u
V v W w Õ õ Ä ä Ö ö Ü ü X x Y y

Raidės C, Q, W, X, Y naudojamos tik svetimų kalbų vardams, pavardėms ar pavadinimams užrašyti. Raidės F, Š, Z ir Ž sutinkamos tik skoliniuose. Raidė Õ tariama kaip tarpinis garsas tarp lietuvių y ir prancūzų uždarojo o. Raidė Ä tariama kaip lietuvių kalboje ia, Ö - kaip lietuvių kalboje io, Ü - kaip iu.

Estų kalbos tarmėsKeisti

Estų kalbą galima skirstyti į dvi nemažai skirtumų turinčias tarmes

Šiaurės estų

1. Vidurio estų tarmės
centrinės
vakarų
salų
rytų
2. Šiaurės rytų tarmė
Pakrantės
Alutagos

Pietų estų

Mulgos
Tartu
Veru

Verų tarmė kartais yra laikoma atskira kalba, kuri buvo pradėjusi formuotis kaip savarankiška Baltijos finų kalba.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Kurman, George (1997). The Development of Written Estonian (anglų). London: RoutledgeCurzon. 
  2. Dalby, Andrew (2004). Dictionary of Languages: The Definitive Reference to More Than 400 Languages (rev. ed.). New York: Columbia University Press. p. 182. ISBN 0-231-11569-5. 
  3. O'Connor, Kevin (2006). Culture and Customs of the Baltic States (anglų). Westport, CT: Greenwood Press. p. 126. ISBN 0-313-33125-1. 
  4. Jaan Kross at Google Books
  5. Jaan Kaplinski at Google Books
  6. Jansen, Ea (2004). „The National Awakening of the Estonian Nation“. In Subrenat, Jean-Jacques. Estonia: Identity and Independence (anglų). Translated by Cousins, David; Dickens, Eric; Harding, Alexander; Waterhouse, Richard C. Rodopi. p. 84. ISBN 90-420-0890-3. 
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 Rannut, Mart (2004). „Language Policy in Estonia“. Noves SL.: Revista de sociolingüística (ispanų). 
  8. Baker, Colin; Jones, Sylvia Prys (1998). Encyclopedia of Bilingualism and Bilingual Education (anglų). Clevedon: Multilingual Matters. p. 207. ISBN 1-85359-362-1. 
  9. Leclerc, Jacques. „Estonie“. L'aménagement linguistique dans le monde (prancūzų). Suarchyvuotas originalas 2012-11-11. Nuoroda tikrinta 2014-08-23. 

NuorodosKeisti

Vikipedija Estų kalba