Karaimų tiltas

Karaimų tiltas
Tiltas iš Totoriškių ežero pusės. Šalia prišvartuoti plaukiojimo laiveliai
Karaimų tiltas 54°39′00″š. pl. 24°55′37″r. ilg.
Vieta	Trakai
Kerta	Galvės ir Totoriškių ežerų sąsiaurį
Pastatytas	XX a. vid.
Medžiagos	gelžbetonis
Konstrukcija	sijinis tiltas

Karaimų tiltas, dar vadinamas Geležiniu tiltu – automobilių transporto tiltas, stovintis Trakų miesto šiaurinėje dalyje, Karaimų gatvėje, už 0,6 km nuo išvažiavimo į žiedinę sankryžą su keliais  107  Trakai–Vievis  ir  4709  Trakai–Padvarionys–Semeliškės . Jungia du ežerus – nutiestas per Galvės ir Totoriškių ežerų sąsiaurį, 0,4 km į vakarus nuo Trakų pilies tilto. Nuo tilto šiaurinėje pusėje atsiveria Galvės ežero su Trakų pilimi panorama, pietinėje pusėje matoma mišku apaugusi Totoriškių ežero pakrantė su karaimų kapinėmis, toliau – ant kalvos iškilusi Trakų bazilika. Tilto prieigose iš abiejų pusių prie gatvės stovi karaimų tradiciniai gyvenamieji pastatai, įrašyti į Kultūros vertybių registrą (Karaimų g. 57, 62 ir kt.).

Važiuojamoji dalis į senamiesčio pusę. Stulpas su tilto pavadinimu. Tolumoje – pilies bokštai

Tilto geležinės tvorelės nukabinėtos lankytojų prirakintomis spynomis. Ant betoninių stulpų iš abiejų važiavimo pusių pritvirtintos lentelės su pavadinimu „Geležinis (Karaimų) tiltas“. Transporto statinys vienos angos, jo važiuojamoji dalis išasfaltuota, dviejų eismo juostų, su šalitilčiais pėstiesiems ir dviratininkams, ribojamas eismo greitis iki 40 km/val. Krantuose tiltas remiasi į monolitines atramas, kurios apsaugo prietilčio pylimus nuo paplovimo. Po perdangos konstrukcija įtaisyti komunikacijų vamzdžiai.

Šiandien matomas gelžbetoninis tiltas pastatytas sovietmečiu. Jis tapęs palyginti trumpu, aukštu, nes sąsiaurio krantuose buvo atlikti kompleksiniai žemės lygio aukštinimo darbai. Senasis žemas, ilgas ir medinis tiltas stovėjo praeityje. Išlikę tarpukario atvirukų su Karaimų tilto vaizdais.

Istorija

Galvės ir Totoriškių ežerus jungiantis Karaimų arba dar vadinamas Geležinis tiltas pirmą kartą paminėtas 1515 m., kai Trakų vaivada Grigas Astikas šalia jo pirko du dvarus. Tų metų tilto aprašyme minimas šalia stovėjęs bokštas ir Trakų raktininko Andreikaus Romaškavičiaus bei karaimo Lavono Jakovlevičiaus sodybos, vadintos dvarais. Tiltą saugojusio bokšto akmenų ir senovinių plytų liekanas ant kalnelio matęs dar 1936 m. A. Šišmanas (Abraham Szyszman, 1879–1946). Šis tiltas paminėtas ir 1570 m., kai Žygimantas Augustas tvirtino Trakams Magdeburgo teisę.

Trakuose jau nuo XVI a. pabaigos gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės (lietuviai, karaimai, totoriai, rusai ir kt.), todėl atskiros miesto dalys buvo vadinamos pagal tų tautų apgyventas teritorijas. Trakų senamiesčio karaimiškoji dalis apėmė vietovę, besidriekiančią „nuo stulpo iki tilto“. Ją nuo krikščioniškosios miesto dalies iki tilto per dviejų ežerų sąsiaurį skyrė Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, karaimų vadintas „stulpu“, matyt, todėl, kad jų religijoje nėra šventųjų. Žodinėje tradicijoje karaimų apgyvendinta teritorija vadinta Karaimščizna. Šią Trakų dalį karaimai laiko tikraisiais Trakais ir yra prie jos prisirišę. Su ja taip pat siejamas gabaliukas užmiesčio teritorijos už tilto, XX a. tapęs Trakų miesto dalimi. Tai vadinamoji Zamostė, arba Užtiltė. Bendruomenei ji buvo svarbi teritorija, suvokiama kaip savo miesto tąsa dėl to, kad ten taip pat gyveno nemažai karaimų, veikė kapinės.

Žygimanto Augusto suteiktoje Trakams privilegijoje miestas turėjo teisę imti tilto mokestį. Buvo pažymima, kad sugriuvus tiltui per Galvės ežerą iš Kauno pusės (t. y. šiauriniame miesto gale) miestiečiams buvo privalu jį patiems atstatyti. Kaip kompensacija už tiltui išleistas lėšas, tilto mokestis numatė skirtingas rinkliavas: už kiekvieną vežimą – pinigėlį, o už dvikinkį vežimą – du pinigėlius. Išimtis buvo taikoma tik „riterių luomo žmonėms“, kurie galėjo laisvai prajoti tuo tiltu. Šaltiniai nurodo, kad 1584 m. šiaurinis tiltas buvo atstatomas. Trakų miestiečių šis mokestis netenkino, nes jo remontas reikalavo daugiau lėšų, nei buvo surenkama. Po 1611 m. Trakų miestiečių prašymo buvo leista padidinti rinkliavas, kad tiltas būtų tinkamai prižiūrimas ir laiku remontuojamas, o tarp Vilniaus ir Kauno važinėjantys pirkliai neturėtų nepageidaujamų nuostolių dėl prasto tilto. Manoma, jog anksčiau nustatyto mokesčio neužteko turbūt todėl, kad važiuojančių pirklių per Trakus sumažėjo. 1620 m. Zigmantas Vaza įsakė Kauno, Vilniaus ir panemunės pirkliams būtinai važinėti tik per Trakus, to nurodymo neklausantys būsią baudžiami.

Laikui bėgant, tiltą prižiūrėti buvo vis tiek sudėtinga, ypač kai seniau sąsiauris tarp Galvės ir Totoriškių ežerų buvo platesnis. Medinės tilto dalys pūdavo, atsirasdavo galimybė nutikti nelaimei, tad dalis jo buvo išardoma. 1833 m. minima, kad tam nutikus, buvo pradėtas rengti projektas naujam tiltui statyti.

Nors Karaimų tiltas dar buvo vadinamas Geležiniu, tačiau jis gana dažnai turėjo būti remontuojamas, todėl jis tokį vardą galėjo gauti nebent tik dėl to, kad jį statant iš medienos konstrukcijų buvę panaudota šiek tiek geležies. Kad Trakų tiltas vadinamas Geležiniu, 1845 m. tuo stebėjosi Druskininkuose leisto „Druskininkų šaltinių undinės“ leidinio korespondentas.

Per 1863 m. sukilimą caro kariuomenė kariniais tikslais tiltą visiškai išardė, taip norėdama apsisaugoti nuo sukilėlių. 1868 m. tiltui atstatyti girioje buvo paskirti statyboms tinkami medžiai, tačiau dar ir 1871 m. jie nebuvo atvežti, taigi, tiltas nestovėjo. Manoma, kad tiltas buvo pastatytas iš naujo tik dar po kelių metų. Siekiant padaryti jį trumpesniu, sąsiaurio krantuose iš abiejų pusių supilti pylimai. Kol nebuvo šio tilto, buvo naudojamasi vakariniu Totoriškių ežero krantu ėjusiu aplinkiniu keliu.

Nuorodos

• Karaimų tiltas (Trakai) wikimapia.org
• Karaimų tiltas panoramas.lt

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.