Kaimelio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

(Nukreipta iš puslapio Kaimelio bažnyčia)

55°04′00″š. pl. 22°48′15″r. ilg. / 55.0667°š. pl. 22.8042°r. ilg. / 55.0667; 22.8042

Kaimelio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Vyskupija Vilkaviškio
Dekanatas Šakių
Savivaldybė Šakių rajonas
Gyvenvietė Kaimelis
Adresas Aušros g. 4
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta (įrengta) 1860 m.

Kaimelio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Kaimelio kaime, 3,5 km į pietryčius nuo Jurbarko bažnyčios.

Istorija

redaguoti

Kaimelio kaimas jungiasi su Kidulių dvaru ir Šiaudinės kaimu. Jis išsidėstęs kairiajame Nemuno krante, 2,3 km į pietryčius nuo Jurbarko tilto. Gyvenvietė yra 15 km į vakarus nuo Gelgaudiškio ir 31 km į šiaurės vakarus nuo Šakių.

Pirmoji koplyčia Kidulių dvare minima 1636 m. Vėliau ji, atrodo, buvo atitekusi protestantams, nes XVII a. pabaigoje Žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas iš jos iškėlė ten palaidotų ne katalikų Kidulių dvarininkų palaikus. Tradiciškai laikyta, kad šis vyskupas, drauge ir Kidulių dvaro savininkas, konsekravęs Kidulių koplyčią 1685 m. rugsėjo 29 d. (Šv. Mykolo dieną), tačiau tuo metu J. J. Krišpinas-Kiršenšteinas vyskupo šventimų dar neturėjo. Vadinasi, arba koplyčią konsekravo ne jis, arba klaidinga konsekracijos data (1694 m. koplyčia jau minima kaip konsekruota).

Kidulių koplyčia iš pradžių veikė kaip Jurbarko parapijos filija: 1703 m. ją aptarnavo kas trečią sekmadienį iš Jurbarko atvykstantis kunigas, pamaldos joje pagyvėdavo reziduojant vyskupui arba patvinus Nemunui. 1758 m. Žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius išlaisvino Kidulių koplyčią nuo priklausomybės bet kokiai parapinei bažnyčiai ir nustatė jai priklausančią teritoriją – keturiolika Jurbarko ir Skirsnemunės parapijų kaimų kairiajame Nemuno krante. Galima sakyti, kad būtent tada Kidulių koplyčia tapo bažnyčia – savarankiška teritorine filija. Tai liudija 1758 m. rugsėjo viduryje pradėtos rašyti krikšto (nuo 1760 m. – ir santuokos) metrikų knygos. Atrodo, kad vyskupui A. D. Tiškevičiui mirus padėtis pasikeitė. 1763 m. Kidulių bažnyčią perėmęs kamendorius Jonas Juškevičius vyskupo ordinaro (Jono Dominyko Lopacinskio?) liepimu bažnyčios administravimą vėl perdavė Jurbarko klebonui Ignotui Koncevičiui, o 1774 m. Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše Kidulių bažnyčia paminėta kaip Jurbarko parapijoje esanti viešoji koplyčia. Jai priklausančių tikinčiųjų skaičius nenurodytas. Kaip matyti iš Kidulių dvaro savininkės Teresės Karpytės-Potockienės 1790 m. dokumento, dvaras ir toliau išlaikė savo reikmėms tarnaujančius nuolatinius kapelionus.

1804 m. Kidulių bažnyčia laikyta parapine, išvardyti 23 jai priklausantys kaimai su 1945 gyventojais. Išsiaiškinus, kad bažnyčia formaliai neturi parapinės bažnyčios statuso, tarp 1808 ir 1815 m. ji kaip filija buvo prijungta prie Plokščių bažnyčios, nors ją ir toliau aptarnavo atskiri kamendoriai, kartais talkinami vikaro ar rezidento. Kidulių bažnyčia kaip filijinė 1818 m. įrašyta Augustavo vyskupijos steigimo bulėje. XIX a. viduryje tvirtinta, kad Kaimelio bažnyčia virto filija jos kamendoriui Pranciškui Norvilai tapus Plokščių klebonu, bet pasilikus Kidulių bažnyčią. Toks aiškinimas įtikinamas, nes iki tol Kidulių bažnyčia jokių teisinių ryšių su Plokščių parapine bažnyčia neturėjo ir netgi su ja nesiribojo (abi bažnyčias vieną nuo kitos skyrė Gelgaudiškio parapija).

Ypatingos reikšmės Kidulių koplyčia / bažnyčia buvo įgijusi, kai šalia esantį dvarą valdė du Žemaičių vyskupai – J. J. Krišpinas-Kiršenšteinas (vyskupavo 16951708 m.) ir A. D. Tiškevičius (17401762 m.), kurie Kiduliuose dažnai lankydavosi: 1703 m. Šv. Mykolo dieną šioje koplyčioje vyskupas J. J. Krišpinas-Kiršenšteinas suteikė Sutvirtinimo sakramentą 424 asmenims. Istoriografijoje pasikartojantys tvirtinimai, jog Kidulių ar Kaimelio bažnyčioje buvęs palaidotas čionykščio dvaro savininkas Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis (17361739 m.), laikytini nesusipratimu. Iki 1839 m. joje (padidintoje) laikytos pamaldos. XIX a. pabaigoje koplyčia nugriauta, jos vietoje pastatyta klebonijos klėtis. Nors nuo 1853 m. Kaimelio dvarą nuperka Simonas Povilaitis, bet buvęs Kaimelio savininkas Benediktas Tiškevičius 1860 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Ją 1885 m. konsekravo pavyskupis Juozapas Olekas. Po Antrojo pasaulinio karo suremontuota, 2009 m. restauruota.

Architektūra

redaguoti

Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, su 7 pinakliais. Trijų navų su šoninių navų erdves pratęsiančiomis zakristijomis ir pagrindiniame fasade iškilusiu bokštu. Šonines navas skiria dvi eilės keturkampio pagrindo stulpų, įrengti trys altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Vieną iš altorių puošia Šv. Roko paveikslas (Čiurlionio paveikslo kopija).[1] Autoriui netipiškas, religinės tematikos paveikslas buvo nutapytas pagal užsakymą statomai Jurbarko bažnyčiai. 1907 m. Čiurlionis kartu su broliais Stasiu ir Jonu valtimi nuo Druskininkų iki Jurbarko Nemunu plukdė užsakytą šv. Roko paveikslą. Neva parapijos klebonui jis pasirodęs per mažas altoriui, todėl vėliau buvo perkeltas į priešingoje Nemuno pusėje stovinčią Kaimelio bažnyčią. Paveikslo originalas eksponuojamas Kaune.[2]

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti