Guogų piliakalnis
| Guogų piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Guogų piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kauno rajonas | ||
| Seniūnija | Taurakiemio seniūnija | ||
| Aukštis | 8-10 m | ||
| Plotas | 22x15 | ||
| Priešpilis | gyvenvietė | ||
| Naudotas | I a. - XV a. | ||
| Žvalgytas | 1953 | ||
| Tirtas | 1955-1956, 1989 m. | ||
Guogų piliakalnis arba Piliuonos piliakalnis – piliakalnis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, Guogų kaime, apie 2 km į pietryčius nuo Piliuonos, Nemuno kairiajame krante, prie Kauno marių (vidutinėje jų atkarpoje, tarp Strėvos žiočių ir Darsūniškio).
Piliakalnis
redaguoti
Dalis piliakalnio nuplauta Nemuno. Jo pietinę dalį dar iki Kauno marių įrengimo, XX a. pirmoje pusėje, nuplovė upė. Erozija labai sustiprėjo po marių atsiradimo, kai XX a. 7-9 dešimtmečiuose nugriuvo didžioji piliakalnio dalis. Šiuo metu stūkso medžiais ir krūmais apaugęs šiaurinis kraštas. Pietvakarinė dalis nestabili, griūna į Nemuną.[1] [a]
Piliakalnį, aukštumos kyšulį (aukštis 8–10 m) iš pietryčių, iš rytų ir šiaurės vakarų juosė Nemuno slėnis, iš pietų ir pietvakarių, už gilių daubų, yra gretimos aukštumos. Piliakalnio aikštelės pietiniame ir pietvakariniame pakraštyje išliko 4 m aukščio pylimas, šiaurės, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų papėdėse rasta senovės gyvenvietės liekanų (apardyta statant sodybas).
Tyrimai
redaguotiPiliakalnį 1953 m. aprašė Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kai buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, atliko Lietuvos istorijos institutas 1955–1956 m., tyrimų vadovai Ona Kuncienė ir Adolfas Tautavičius, ir vėliau, 1989 m., tyrimų vadovas Gintautas Zabiela. 1955–1956 m. ištirta dalis pylimo ir 660 m² gyvenvietės plotas, 1989 m. – pylimo ir aikštelės liekanos.
Nustatyta, kad pylimas piltas 4 kartus, manoma, kad paskutinės trys rekonstrukcijos vykdytos XIII a.- XIV a. Aikštelė lyginta ir didinta. Pylime rasta sutvirtinimų iš akmenų ir molio. Po pylimu aptiktos dviejų kapų liekanos. Viename jų buvo kaukolė ir stuburo slankstelių, kitame – dalis kaulų. Kapai datuojami II a. pr. m. e. – I a. m.e. Aikštelės pakraštyje aptikta 7 m ilgio sudegusios medinės gynybinės sienos liekanų – išilginių rąstų sienas jungė skersinės.
Piliakalnyje rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, pjautuvėlinių peilių liekanų, žalvarinė skardelė. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis – 0,6-1,0 m storio, išskiriami trys horizontai. Po juo, gyvenvietės rytinėje dalyje, rastas I a. – II a. mirusiojo kapas. Ankstyviausiame horizonte (I tūkstantmetečio pirmoji pusė ir vidurys) rasta 4,0 x 6,5 m dydžio akmenų grindinys. Jį dengė degėsių sluoksnis, greičiausiai sudegusio pastato liekanos. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, molinių verpstukų, geležinio peilio įkotė, geležinė diržo sagtis, akmeninis galąstuvas, kaulinis ylos kotas, molio tinko. Vidurinio horizonto (I tūkstantmečio pabaiga-2 tūkstantmečio pradžia) būdingi radiniai – juosva arba juoda žiesta keramika, puošta banguotu raštu. Taip pat rasti 2 moliniai tigliai, geležies gargažių, šlako. Vėlyviausias horizontas susidarė XVII a. – XIX a., kai apleistoje gyvenvietėje ėmė kurtis sodybos. Jame rasta žiestos lygios keramikos, naudoti puodynės pavidalo plonasieniai indai.[2] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Petro Tarasenkos 1953 m. aprašymas
redaguotiGuogų piliakalnis yra kairiajame Nemuno krante. Tai 8 m aukščio kalva, kurią nuo aukštumos iš vakarų ir šiaurės atskiria daugiau nei 30 m platumo įlinkimas. Už šio įlinkimo aukštuma dar kyla 25 m. Pietinis, nusileidžiantis prie Nemuno šlaitas nuslinkęs. Rytinis šlaitas apie 15 m aukščio, nusileidžia į ariamąjį lauką. Ovali piliakalnio aikštelė yra 22 m ilgio, 15 m pločio, užima apie 250 m² plotą. Aikštelė nelygi, su nuolaidumu rytų kryptimi. Vakariniame gale yra 2 m aukščio pylimas, kuris užima apie trečdalį aikštelės ploto. Piliakalnio šlaitai vakarų pusėje iki 6 m, o kitur iki 9 m aukščio, viršutinėje dalyje labai statūs, krinta iki 45-60 kampu, aiškiai žmogaus nulyginti. Piliakalnio paviršiuje dirva smėlinga, su kultūrinio sluoksnio pėdsakais, bet apgriuvusiame pietiniame šlaite kultūrinio sluoksnio nematyti.
Ariamoje dirvoje į rytus nuo piliakalnio, iki einančio į Piluonos kaimą keliuko yra sodybvietė. Ji ypač ryškiai pastebima 2 ha plote palei Nemuną. Čia visas laukas padengtas juodos spalvos kultūriniu sluoksniu, kuris, kaip matyti apgriuvusiame pietiniame krašte, siekia 0,8-1,2 m gylio. Apatinėje dalyje vietomis matomi 0,2-0,4 m skersmens akmenų lizdai. Čia buvo surinkta daug šukių, akmeninių trintuvų ir sutrūkusių akmenų, rastas ir titnaginis skaldytinis nukleusas.
Sodybvietės lauke ir apgriuvusiame Nemuno šlaite surinkta molinių indų šukių. Didesnė jų dalis – žiesta keramika. Puodai žiesti ir gerai parengto, tamsiai raudonos spalvos molio, palyginti su plonomis, 4–5 mm storumo sienelėmis, ryškiai profiliuoti, kaklelių kraštai išlenkti į lauko pusę, dugnų kraštai lygūs. Dugnai nestori. Ornamentuotų šukių visai nerasta. Ši keramika skirtina XII a.-XV a. Rasta lipdytų puodų šukių su grublėtu paviršiumi.[3]
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Vaišvydavos piliakalnis 12 km Vainatrakio piliakalnis 9,5 km |
Karmėlavos piliakalnis 22 km Samylų piliakalnis 9,5 km |
Visginų piliakalnis 3 km Varkališkių piliakalnis 2,5 km |
| |||||||
|
Buivydonių piliakalnis 18 km Būtkiemio piliakalnis 12 km | ||||||||||
| Bačkininkėlių piliakalnis 2 km | Pelekonių piliakalnis 12 km | Rokiškių piliakalnis 16 km Migonių piliakalnis 7 km | |||||||||
Pastabos
redaguoti- ↑ Nors piliakalnis tebeegzistuoja, jo vardas įrašytas akmenyje prie Vieškūnų piliakalnio Kauno marių nuplautiems piliakalniams atminti.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=164
- ↑ Gintautas Zabiela. Guogų piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 287 psl.
- ↑ Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. Savastis. 2001[neveikianti nuoroda]
- Lietuvos TSR archeologijos atlasas. V. 1975. T. 2.
- Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.
- D. Navickaitė. Guogų-Piliuonos piliakalnis. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija. 1959. T. 1. P.
- G. Zabiela. Guogų (Piliuonos) piliakalnio liekanų tyrinėjimai 1989 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. V. 1990.
