Gerardas Bagdonavičius
Gerardas Bagdonavičius (1901 m. liepos 25 d. Radviliškyje – 1986 m. vasario 3 d. Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse) – dailininkas grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas, vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje.
Biografija redaguoti
1910–1915 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Bagdonavičių šeima, traukdamasi nuo besiartinančio fronto išvyko į Rusijos gilumą. Vitebske, Jaroslavlyje lankė berniukų gimnaziją, nebaigęs mokslų pradėjo dirbti Jaroslavlio kino studijos laborantu, susidomėjo menine fotografija, susipažino su vaidybos, fotografijos meno pagrindais. 1919 m. šeimai persikėlus į Saratovą, įstojo į komercinę mokyklą, o laisvalaikiu lankė privačią dailininko F. Kornejevo studiją. Daug piešė gamtoje.
Mirus tėvui, 1920 m. su motina grįžo į Šiaulius. Saratovo komercinėje mokykloje baigti du kursai garantavo darbą komercinėse sferose, tačiau pasirinko dailininko kelią. Eksternu išlaikė egzaminus Kauno meno mokykloje ir visą gyvenimą atidavė dailei ir fotografijai: 1930–1944 m. dirbo piešimo mokytoju mokytojų seminarijoje, vidurinėje amatų mokykloje, 1934–1939 m. prekybos mokykloje, 1944–1945 m. darbo rezervų vidurinėje mokykloje, pedagoginėje mokykloje, 1944–1957 m. J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1963–1967 m. Vilniaus prekybos mokyklos filiale.
Dailininkas redaguoti
Ypač vertingi etnografiniai piešiniai, architektūriniai peizažai, kuriuose gausu įvairiausių užrašų, paaiškinimų. Dažnai tai neįkainojamos etnografinės bei istorinės žinios. 1925 m. išleido piešinių knygą „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas“.
Didžiulis jo indėlis kuriant ir Lietuvoje bei pasaulyje populiarinant lietuvišką ekslibrisą. Sukūrė per du šimtus ekslibrisų, kurių didelė dalis skirta Šiauliamas ir šiauliečiams. Įdomi ir originali taikomosios grafikos kūrinių grupė – padėkos, sveikinimo ir pagyrimo raštai, įstaigų blankai, vokai, atvirlaiškiai, prekių etiketės, įvairios pramoninių ir maisto prekių pakuotės. Nemažai sukūrė plakatų, iliustracijų ir viršelių knygoms.
Pirmieji išlikę scenografijos eskizai buvo skirti Kauno Tautos teatre 1923 m. statytai Vydūno dramai „Žvaigždžių takai“ ir Iljos Erenburgo pjesei „Aukso širdis“. Apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius Moljero „Tartiufas“ (1933 m.), Frydricho Šilerio „Klasta ir meilė“ (1941 m.). Kurdamas dekoracijas, kostiumus, rekvizitą kruopščiai išstudijuodavo vaizduojamąjį laikotarpį, kad tikroviškai atspindėtų laikotarpio dvasią.
Projektavo įvairios paskirties baldus: svetainės, valgomojo, poilsio, sodo. Pagal jo projektus 1937 m. pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei.
Sukūrė per penkis tūkstančius įvairiausių darbų. Nuo 1923 m. dalyvavo parodose. 1966, 1971, 1981 m. surengė personalines jubiliejines parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Sukūrė grafikos ir tapybos kūrinių, vaizduojančių lietuvių architektūrą („Šiauliai“ 1919, 1969, „Tytuvėnų architektūra“ 1927, „Kretingos ansamblis“ 1931, „Žarniai“ 1971) [1]
Fotografas redaguoti
Pirmąjį fotoaparatą pasigamino iš kartono, lęšiams panaudojo akinių stiklus. Vėliau pasigamino medinį fotoaparatą, su kuriuo daug fotografavo. Nuo 1932 m. fiksavo prieškario ir pokario metais Šiaulių dramos teatre pastatytus spektaklius, miesto vaizdus, gatves, turgų, aikštę, architektūrą, žmones, gamtą, palikęs per šimtą peizažų, prieškario miesto vaizdų. Jis nevengė eksperimentų, nesitenkino tiesmukišku vaizdo atkartojimu, siekė atkurti nuotaiką, kuri tvyrojo fotografuojant, siekė modernizmo, apšvietimu išgaudavo kontrastingus vaizdus, labai daug dėmesio skyrė kompozicijai.
Dailininkas į fotografiją žiūrėjo kaip į meną. Jis bene vienas iš pirmųjų šiauliečių menininkų fotografavo aktus. Bandydamas sukurti naują vaizdą, fotonegatyvus eksponavo per marlę. Buvo sukonstravęs kamerą fotografuoti spektaklius veiksmo metu, esant aptemdytoje scenoje. Savo sukonstruota foto kamera padarė daug meninių nuotraukų, su kuriomis dalyvavo parodose. Nuotraukos saugomos Aušros muziejaus Fotografijos skyriaus archyve, Šiaulių J. Janonio gimnazijos muziejuje, privačiose kolekcijose.
Mokytojų seminarijoje, vidurinėje amatų mokykloje, prekybos mokykloje, pedagoginėje mokykloje, J. Janonio vidurinėje mokykloje ir kitose Šiaulių miesto mokymo įstaigose moksleivius ir studentus mokė tapybos, grafikos, fotografijos pagrindų. Dirbo fotokino laboratorijoje, su moksleiviais rengdavo parodas, fotografijų aptarimus. Moksleivius mokė ne tik fotografuoti, bet ir kaip pasidaryti fotoaparatus, didintuvus.
1934 m. rugsėjo 11 d. prie Šiaulių kraštotyros draugijos buvo įsteigta fotomėgėjų sekcija, kurios pirmininku buvo išrinktas Česlovas Liutikas, aktyviausi nariai buvo Mykolas Eidrigevičius, Gerardas Bagdonavičius, Peliksas Bugailiškis ir kiti. 1935 m. Aušros muziejuje fotomėgėjų sekcija surengė fotoparodą, kurioje 38 autoriai eksponavo 618 nuotraukų. 1938 m. muziejus surengė parodą „Mūsų senovės kultūra vaizduose“, kurios pagrindą sudarė fotosekcijos narių darbai.
1930–1940 m. dalyvavo Aušros muziejaus organizuojamose ekspedicijose. Kelionių metu rinkdavo eksponatus muziejui, piešdavo, fotografuodavo vertingus eksponatus, pastatus, kraštovaizdį, žmones. 1966 m. Šiauliuose įsikūrus fotoklubui, o vėliau ir fotomeno draugijos Šiaulių skyriui noriai dalijosi savo fotografijos patirtimi, vertindavo kolegų nuotraukas, aptarinėdavo jų kūrybą, dalydavosi prisiminimais ir fotografijos pasiekimais.
Įvertinimas redaguoti
G. Bagdonavičius buvo vienas mylimiausių miesto žmonių, ir mažų, ir bendraamžių vadinamas Penzeliuku. 1996 m. prie jo namo Šiauliuose, Aušros al. 84, atidengta skulptorės Birutės Kasperavičienės sukurta memorialinė lenta. 1997 m. paskelbtas Tarptautinis ekslibrisų konkursas „In memoriam Gerardas Bagdonavičius. 1901–1986.“
Literatūra redaguoti
- Jonas Sidaravičius. Gerardas Bagdonavičius. Vilnius: Vaga, 1977.
- Jonas Nekrašius. Dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir ekslibrisai. Šiauliai : Saulės Delta, 1998.
- Gerardas Bagdonavičius: tapyba, grafika, dizainas, fotografija. Sudarytojos Augenija Jovaišaitė, Odeta Stripinienė, Virginija Šiukščienė. Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2011.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aleksandras Indriulaitis. Gerardas Bagdonavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 437 psl.