Pijus VII (lot. Pius VII; tikrasis vardas – Barnaba Niccolo Maria Luigi Chiaramonti; 1740 m. rugpjūčio 14 d. – 1823 m. rugpjūčio 20 d.) – 251-asis Romos katalikų popiežius.

Pijus VII
lot. Pius VII
251-asis Popiežius
Gimimo vardas it. Barnaba Niccolo Maria Luigi Chiaramonti
Gimė 1740 m. rugpjūčio 14 d.
Cesena, Italija
Mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d. (83 metai)
Roma, Italija
Palaidotas (-a) Šv. Petro bazilika, Roma
Tautybė italas
Popiežiaus herbas
Popiežiaus herbas
251-asis Popiežius
Išrinktas 1800 m. kovo 14 d.
Baigė 1823 m. rugpjūčio 20 d.
Pirmtakas Pijus VI
Įpėdinis Leonas XII
Vikiteka Pijus VII

Biografija redaguoti

Pijus VII gimė Čezenoje (Emilija-Romanija). Būdamas šešiolikos metų įstojo į Benediktinų ordiną. 1765 m. įšventintas kunigu. Nuo 1766 iki 1775 m. dirbo teologijos profesoriumi Parmoje. 1782 m. paskirtas Tivoli vyskupu, 1785 m. Imolos vyskupu. Kardinolu tapo 1785 m. vasarį. Popiežiumi – 1800 m. kovo 14 d. 1801 m. sudarė konkordatą su Prancūzijos pirmuoju konsulu Napoleonu Bonapartu. 1804 m. Napoleoną Bonapartą karūnavo imperatoriumi. Iškart po karūnacijos tarp jų kilo nesantaika, nes Napoleonas popiežių paskelbė savo pavaldiniu, 1808 m. užėmė Romą, o dar po metų aneksavo Popiežiaus valstybę. Kai popiežius ekskomunikavo Napoleoną I, pastarasis popiežių įkalino. Pijus VII buvo išlaisvintas tik 1814 m., o 1815 m. suteikė politinį prieglobstį Bonapartų šeimai. Popiežius įsteigė naujų vyskupijų ir metropolijų Šiaurės Amerikoje, 1814 m. atkūrė Jėzuitų ordiną. 1821 m. pasmerkė masonus ir Biblijos draugijas. Rėmė menus. Mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d.[1]

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Prieš tai:
Popiežius
Pijus VI
  Popiežius
Pijus VII

1800-1823
Po to:
Popiežius
Leonas XII

Nuorodos redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Algirdas Jurevičius. Pijus VII (Pius VII). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 220-221 psl.