Kalvinizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Kalvinizmas – krikščioniškosios teologijos sistema bei požiūris į krikščioniškąjį gyvenimą, suformuluotas XVI a. protestanto Jono Kalvino ir jo bei Kalvino Šventojo Rašto interpretacijos šalininkų ir pasekėjų. Tai doktrininis evangelikų reformatų bažnyčių pagrindas.

Krypties išpažinėjai teigia, kad žmogaus pomirtinis gyvenimas esąs nulemtas iš anksto, neatsižvelgiant į jo darbus. Iš sakramentų pripažįsta krikštą ir komuniją, jie suprantami simboliškai. Manoma, kad dėl specifinės darbo etikos ženkliai prisidėjo prie pramoninės revoliucijos. Griežta kalvinistinė etika tapo puritoniškos civilizacijos šaltiniu. J. Kalvinas neleistinu laikė šventųjų vaizdavimą paveiksluose, neleido naudoti krucifikso, tik paprastą kryžių.

1618–1619 m. vykęs Dordrechto sinodas suformulavo 5 punktus, nusakančius ortodoksinį kalvinizmo mokymą: apie absoliutų žmogaus sugedimą; Dievo išrinkimą be jokių sąlygų; ribotą atpirkimą (Jėzus Kristus ant kryžiaus mirė tik už išrinktuosius); neatmetamą malonę; šventųjų išlaikymą tikėjime.

Jonas Kalvinas

Evangelikų reformatų bažnyčių ir Jono Kalvino reikšmės didėjimas priklauso antrajai reformacijos fazei, kai po Martyno Liuterio ekskomunikacijos pradėjo kurtis evangelikų bažnyčios. Kalvinas tuo metu buvo tremtyje Ženevoje. Jis pasirašė Augsburgo išpažinimą 1540 m., tačiau jo įtaka pirmiausia buvo juntama Šveicarijos reformacijoje, kuri buvo ne liuteroniška, bet labiau paveikta Ulricho Cvinglio.

Kalvinizmas Lietuvą pasiekė XVI a. – vieni pirmųjų kalvinistų įsikūrė Rykantuose.