Biržų evangelikų reformatų bažnyčia

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Koordinatės: 56°12′28″š. pl. 24°45′30″r. ilg. / 56.207834°š. pl. 24.758455°r. ilg. / 56.207834; 24.758455

Christian cross.svg
Biržų evangelikų reformatų bažnyčia
Evangeliku reformatu baznycia birzai.JPG
Tikėjimo srovė reformatai
Savivaldybė Biržų rajonas
Gyvenvietė Biržai
Adresas Reformatų g. 2
Statybinė medžiaga Mūras
Pastatyta 1874 m.
Stilius neogotika

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia stovi Biržuose. Bažnyčioje vyksta sekmadienio pamaldos.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčios statinių kompleksas 2013 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[1] Bažnyčios statiniai patenka į Biržų istorinės dalies ir senojo miesto vietos teritoriją. Kompleksą sudaro bažnyčia, klebonija ir tvora su vartais.

Bažnyčios istorijaKeisti

 
Galinis fasadas
 
Šventoriaus vartai (nuo bažnyčios pusės)

Evangelikų reformatų bažnyčia - viena protestantų bažnyčių, išpažįstanti kalvinizmo doktriną. Vienija evangelikus, reformatus,  kongregacionistus,  presbiterionus,  čekų brolius,  valdiečius,  atlieka evangeli­kų reformatų apeigas. Laikosi doktrinų, išdėstyto Heidelbergo katekizmo, Antrojo Šveicarijos tikėjimo išpažinimo raštuose. Teologiniai pagrindai suformuluoti J. Kalvino Krikščionio tikėjimo išdėstyme. Pagal M. Liuterio mokymą, kaip ir evangelikai liuteronai, laikosi svarbiausių reformacijos principų.

Lietuvoje evangelikai reformatai pasirodė XVI a. Gausiausia konfesinė bendruomenė buvusi tarpukariu. Narių skaičius tuo metu viršijo 10 tûkst. (neskaitant Vilniaus krašto ir Klaipėdos). 1918–1940 m. evangelikų reformatų centrais buvę Šiaurės Lietuvos miestai: Biržai, Papilys, Nemunėlio Radviliškis, Švobiškis ir kt.

Lietuvos evangelikų reformatų valdymo forma – presbiterionizmas (kalvinistinë santvarka, nepripažįstanti vyskupų valdžios ir valdžios organus renkanti iš pasauliečių ir dvasininkų tarpo nustatytam laikui). Bažnyčios įstatuose teigiama, kad evangelikai reformatai laikosi Šventojo Rašto mokslo, išreikšto simbolių knygose. T. Šerno nuomone, tokia santvarka leidžia kovoti su religiniu ir pasaulietiniu autoritarizmu.

Evangelikų reformatų bažnyčios struktūra – sinodinė kongresinė. Sinodas – aukščiausia institucija. Jis šaukiamas kartą per metus; jame dalyvauja dvasininkai, kuratoriai, parapijos delegatai bei svečiai. 1920–1939 m. susitikimai vyko Biržuose, klebonijoje prie Apasčios. Dabar sinodai taip pat šaukiami Biržuose.[2]

Mieste evangelikai reformatai įsikūrė valdant Radviloms. Biržų reformatų parapiją įsteigė Mikalojus Radvila Rudasis, kurio sūnus Kristupas Radvila Perkūnas rėmė evangelikų reformatų bažnyčios statybą. Ši bažnyčia pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1584 m.

1704 m. bažnyčia sudegė, o po metų čia iškilo medinė šventovė. Ši apie 1862 m. buvo nugriauta ir jos vietoje pastatyti laikini maldos namai. Nauja bažnyčia pastatyta 1874 m. Biržų evangelikų reformatų parapijiečių lėšomis pagal Rygos architekto Heinrich Schell projektą (pradėta statyti 1867 m.).

1874 m. Biržų evangelikų reformatų parapijiečių lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė neogotikos stiliaus bažnyčia, primenenti Radvilas, kurie rėmė ir platino šį tikėjimą. Ji tapo Šiaurės lietuvos reformacijos centru. Bažnyčioje išliko vieningas unikalus neogotikinis interjeras: stalai, suolai, didelė vargonų pakyla su vargonais, sakykla. Visa bažnyčios vidaus įranga padaryta iš medžio. Bažnyčia pabaigta statyti ir pašventinta 1974 m.[3]

Neogotikos stiliaus bažnyčia primena Radvilas, kurie rėmė ir platino šį tikėjimą. Ji tapo Šiaurės lietuvos reformacijos centru. Bažnyčioje išlikęs vieningas unikalus neogotikinis interjeras: stalai, suolai, didelė vargonų pakyla su vargonais, sakykla. Visa bažnyčios vidaus įranga padaryta iš medžio.[4]

Šalia bažnyčios XIX a. pabaigoje pastatyta klebonija. 1949 m. ji nacionalizuota, įrengiant gyvenamuosius butus. 1992-aisiais pastatas grąžintas Biržų evangelikų reformatų bendruomenei.

Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m.Keisti

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikai reformatai sudarė ~ 0,53 procento visų šalies gyventojų, t. y. apie 11 000 tikinčiųjų. Turėjo 9 parapijas: Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje, Švobiškyje, Kaune, Šiauliuose, Kelmėje, Seirijuose, Kėdainiuose. Nuo 1920 m. per visą tarpukario laikotarpį (išskyrus 1940 sausio 6 d. bendrą Vilnius ir Lietuvos evangelikų reformatų neeilinį Sinodą Vilniuje) Sinodo suvažiavimai vykdavo Biržuose per Jonines. Biržų krašte reformatų bendruomenė nuo Biržų – Dubingių kunigaikščių Radvilų atšakos įsikūrimo šiame krašte buvo gausiausia visoje Lietuvos teritorijoje per visus amžius iki šių dienų. Skaitlingiausia parapijų ir tikinčiųjų skaičiumi Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, lyginant su kitomis Lietuvos parapijomis, taip pat yra Biržų krašto evangelikų reformatų bendruomenė. Po Vilniaus krašto okupacijos, Biržai tampa Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios centru, čia reziduoja Bažnyčios galva – generalinis superintendentas, po 1919 m. rugpjūčio 15-17 d. Sinodo, vykusio Švobiškyje, nuo 1920 m., per visą Nepriklausomybės laikotarpį, aukščiausias Bažnyčios vidaus valdymo organas – Sinodas reguliariai (išskyrus neeilinį Sinodą 1940 01 06 vykusį Vilniuje) per Jonines renkasi Biržuose, čia kuriasi evangelikų reformatų draugijos, leidžiama spauda ir t. t. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikų reformatų bažnyčia suklestėjo taip, kad šis laikotarpis dar yra vadinamas Bažnyčios renesansu, todėl galima teigti, kad Biržai buvo tikru to renesanso kultūriniu ir dvasiniu centru. 1939 m. spalio 11 d. Sovietų Sąjungai grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. sausio 6 d. Vilniuje įvyko nepaprastasis, jungtinis Lietuvos ir Vilniaus krašto evangelikų reformatų Sinodas. Tai buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas. Biržų evangelikų reformatų bažnyčia lėšų buvo gavusi dar 1584 m. Ji turėjo veikti nuo XVI a. 6 dešimtmečio, kai Mikalojus Radvila Rudasis perėjo į reformacijos pusę. 1589 metų savivaldos privilegijos dokumente pažymėtina, kad Kristupas I Radvila Perkūnas, pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščionių tikybai“. Ten pat minima, kad Biržų miesto burmistro ir patarėjų tarnybas užimtų tik evangelikų tikybos žmonės, neįsileidžiant katalikų ir žydų. 1592 metais Biržuose jau dirbo keli evangelikų kunigai. Radvilos patikino jiems išlaikymą. Pirmasis bažnyčios pastatas dingo 1625 m., švedams sudeginus tvirtovę ir miestą. Toliau bažnyčia dar kelis kartus buvo perstatoma.Dabartinės bažnyčios istoriją galime skaičiuoti nuo 1850 m., kai susirūpinta naujos evangelikų reformatų bažnyčios statyba Biržuose, nes senoji medinė buvo jau gerokai pasenusi. Tais pačiais metais pirmykščiame šventoriuje buvo padėtas ir iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. 1856 m. evangelikų reformatų Sinodas Vilniuje priėmė sprendimą statyti naują evangelikų reformatų bažnyčią Biržuose. Po poros metų Izabeline vykęs Sinodas statybai skyrė 1 000 rublių. Sinodas, įvykęs Biržuose 1860 m., pristatė bažnyčios su vienu bokštu planą. Po metų senoji bažnyčia nugriauta, o laikinai pamaldoms laikyti buvo pastatytas iš lentų sukaltas medinis namas su šiaudiniu stogu, kuriame 13 metų buvo laikomos pamaldos. Iš nugriautosios senosios bažnyčios dar naudojimui tinkamų medžiagų buvo pastatyta parapijos mokykla ir butas vargonininkui. Naujos bažnyčios statybos fonde surinkta daugiau nei 4 000 rublių. Jam padidinti nuo 1867 m. kiekvienas reformatas ūkininkas įsipareigojo mokėti mokesčius, kurie metams sudarydavo 15-20 rublių. Jau tais pačiais, 1867 metais, pakloti ir pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Ji buvo statoma pagal Rygos architekto, akademiko Heinricho Schellio projektą. Nauji mūriniai neogotikinio stiliaus reformatų maldos namai baigti statyti ir iškilmingai pašventinti 1874 m. Įdomus faktas, kad šį evangelikų reformatų kulto pastatą padėjo statyti Biržuose gyvenę Romos katalikai.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia I pasaulinio karo metu nenukentėjo, bet pokarinėje spaudoje minima, kad bažnyčiai ir jos trobesiams labai reikalingas remontas. 1921 metų sausio 29 d. seniūnų sueigoje buvo nutarta dažyti bažnyčios stogą, remontuoti jos trobesius, statyti benamių prieglaudą. 1924 metais buvo nutarta bažnyčioje įvesti elektrą. Medžiagoms ir darbui apmokėti reikėjo 1 000 litų. Pati elektra bažnyčioje galutinai įvesta 1930 m. Reikmenis elektros įvedimui parapija gavo iš „Agaro“ bendrovės, o įvedimo darbus atliko Adomas Pipynė. 1929 m. Biržų parapijos posėdyje aptartas liūdnas bažnyčios vaizdas: bažnyčios bokštas kėlė pavojų, jo viršūnę reikėjo iš naujo dengti, nes stogas praleido lietaus vandenį. Bokšto medžio dalys labai aptrūnijusios. Bokšto viršūnė dengta šiferiu ir tos šiferio plokštės buvo prikabintos tik viena vinimi, vėjui jas išjudinus atsirasdavo nemenki plyšiai. Drėgmė siekė pačius bokšto ramsčius. Bažnyčios pamatai apirę. Jos vidus nuo pastatymo nebaltintas. Griūva šventoriaus aptvara iš pietų pusės.

1933 m. rugsėjo 27 d. Biržų parapijos valdyba, pritariant parapijos tarybai, surengė bažnyčios bokšto remonto lėšoms rinkti loteriją. 1934 m. metais buvo suremontuotas bažnyčios bokštas. Taip pat, tais metais buvo suremontuoti bažnyčios pamatai ir šventoriaus tvora. Bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Baigus remontą, iš parapijos valdybos narių tarpo neatsirado nė vienas, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atliktą darbą. Tam reikalui parapijos valdybai teko kviestis ugniagesį Joną Variakojį. Jam užkopus į bokštą buvo pastebėti keli trūkumai, kuriuos Klemensui teko pašalinti. Naujiena – ant bažnyčios stogo buvo įrengtas žaibolaidis. 1936 metais perdažytas bažnyčios vidus. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas „Soli Deo Gloria“ pakeistas lietuvišku „Vienam Dievui Garbė“.[5]

1920–1939 m. evangelikų reformatų sinodai BiržuoseKeisti

Sinodai Biržuose priešistorėKeisti

Pirmojo pasaulinio karo metu sinodai nebuvo šaukiami. Po karo pirmasis sušauktas 1918 m. lapkritį Vilniuje, gavus leidimą. Sinode priimtas toks nutarimas: „kada Dievo Apvaizdai leidžiant buvo nužeminti didžiausi ir aršiausi Lietuvos engėjai, o laisvės ir nepriklausomybės aušrelė vėl paršvito  visai mūsų tautai, evangelikų reformatų Sinodas, susirinkęs Vilniuje 1918 m. lapkričio 18 d., nutarė nusikratyti konfesiniais varžymais, kuriuos grobuoniška valdžia prievarta buvo uždėjusi, ir grįžti prie teisių ir kanonų, kuriais naudojasi Evangelikų reformatų bažnyčia, priklausydama Vilniaus evangelikų reformatų sinodui (buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės), ir kurie buvo patvirtinti jo senomis konstitucijomis, karalių privilegijomis ir seimo nutarimais“. Buvo nutarta grįžti prie senosios Evangelikų reformatų bažnyčios tvarkymosi eigos.

Kitas sinodas vyko Švobiškyje 1919 m. birželio 23 d., per Jonines, tačiau R. Aukščionienė pasiremdama sinodų kanonų knyga teigia, kad jis vykęs ne birželį, o rugpjūčio 15–16 dienomis, nors peržvelgus  to sinodo kanonus, tokios informacijos nerasta. Pažymima, kad sinode dalyvavo tik 4 kunigai, 14 parapijų atstovų ir 2 kuratoriai, vienas iš jų – M. Yèas, kuris buvo išrinktas sinodo direktoriumi. Kadangi, bendradarbiavimas su Vilniumi buvo  neįmanomas, šis  sinodas  trečiuoju savo  kanonu  nusprendė  įkurti  Biržuose nuolat veikiančią evangelikų reformatų įstaigą – Kolegiją, nuo vieno sinodo iki kito Bažnyčiai vadovaujančią instituciją. Priimtas penktasis kanonas teigė, kad kitas sinodas vyks Biržuose kitais metais.

1920–1939 m. Sinoidai BiržuoseKeisti

Biržuose  sinodas  vyko  1920  m.  birželio  24–26  dienomis, nors buvo  planuota  jį  surengti  mėnesio pirmoje pusėje. 24 diena pasirinkta neatsitiktinai, nes manyta, kad būtent šią dieną Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvykęs pirmasis sinodas. Dalyvių jame buvę daugiau nei ankstesniais metais vykusiame sinode Švobiškyje: dalyvavo 3 kunigai ir 32 pasauliečiai. Iš Vilniaus atstovų nebuvo, nedalyvavo ir tuo­ metinis superintendentas V. Mieškovskis (kituose šaltiniuose vadinamas V. Meškauskiu – aut. past.).

Sinodai Lietuvoje buvę dviejų tipų: uždari ir vieši, paprastieji ir nepaprastieji. Paprastieji vykdavo kasmet,  dažniausiai  birželio  mėnesį, o  nepaprastieji bûdavo  šaukiami skubos tvarka, prireikus  spręsti neatidėliotinus klausimus. 1919–1940 m. buvo sušaukti du nepaprastieji sinodai, vienas – 1935 m., kitas – 1936 m.10 uždaruose sinoduose galėjo dalyvauti tik sprendžiamąją balsą turintys reformatai, t. y. kunigai,  kuratoriai ir  parapijų  deleguoti asmenys  (tiriamojo  laikotarpio evangelikų  reformatų  parapijos  ir filijos: Biržai, Papilys, Nemunėlio Radviliškis (dažnai šaltiniuose vadinamas tiesiog Radviliškiu – aut. past.), Švobiškis, Salamiestis, Naujamiestis (šaltiniuose nuo 1934 m. Panevėžio Naujamiestis – aut. past.), Kelmė, Kaunas, Kėdainiai, Seirijai, Deltuva, Šiauliai (nuo 1933 m.), Aukštalkiai (dabar – Aukštelkiai – aut. past.); viešuose, be minėtųjų asmenų, galėjo dalyvauti svečiai bei paprasti piliečiai. S. Neimanas mini, jog tokiuose sinoduose dalyvavę kunigai iš Vilniaus, Klaipėdos sričių bei žymūs Lietuvos operos solistai K. Petrauskas, I. Nauragis ir kt. Susitikimų metu būdavo registruojami  dalyvaujantys  asmenys.

1920–1939  m. sinodai visuomet vykdavo Biržuose,  evangelikų  reformatų bažnyčios  klebonijoje prie Apaščios.  Jo  darbotvarkę numatydavo Kolegija. Į ją  būdavo  įtraukiama  ne  tik  sinodo veikla,  bet  buvo numatomi pusryčių, pietų ir vakarienės laikai; atvykusiems iš toliau Kolegija suteikdavo butus. Susi­rinkimas prasidėdavo iškilmingomis pamaldomis, paprastai 11 val. Jį atidarydavo generalinis superintendentas ar vyriausias amžiumi dvasininkas. Po pamaldų vykdavo sinodo direktoriaus, cenzoriaus ir sekretoriaus rinkimai. 1920–1939 m. M. Yèas sinodo direktoriumi buvo išrinktas net 9 kartus, o jo brolis J. Yèas – 5. Sinodo cenzoriumi dažniausiai rinktas J. Šepetys, o sekretoriais tuo metu buvę A. Šernas, J. Mizaras, P. Jašinskas, K. Kurnatauskas, S. Neimanas, F.  Barnelis.

Prireikus būdavo renkami nauji nariai į Revizijos, Biudžeto, Juridinę ir kitas komisijas, fondus, komitetus. Komisijos kadencija trukdavo vienerius metus – nuo vieno sinodo iki kito.  Fondai ir  komitetai  galëjo bûti sudaromi ir ilgesniam laikotarpiui.

Sinodų metu vykdavo ir dvasininkų sesijos. Jose dalyvaudavo Lietuvos evangelikų reformatų parapijų bei filijų kunigai. 1939 m. buvo priimtas sprendimas, kad  sesijoje sprendžiant materialinius  klau­simus patariamuoju balsu turi dalyvauti ir Kolegijos nariai ne dvasininkai. Didžiausias 1919–1940 m. sinoduose dalyvavusių dvasininkų skaičius buvęs 1938 m. – 1041, o 1920 m. – tik 3 dalyviai. Sesija turėjo pirmininką, narius ir sekretorių. Dvasininkų sesijos sprendė kunigų skyrimo, atleidimo klausimus, evangeliškos literatūros, kuratorių klausimus. Priimtus sprendimus teikdavo svarstyti tų metų sinodui.

Sinodo kompetencijoje buvo leisti ir keisti bažnyčios įstatymus (kanonus); administracinių - ­teritorinių bažnyčios ribų nustatymas; parapijų steigimas arba jų veiklos nutraukimas; savo biudžeto formavimas; dvasininkų skyrimas į parapijas (arba jų atleidimas iš parapijų; Kolegija turėjo pranešti Tikybų departamentui apie sinodo nutarimu paskirtus ar atleistus kunigus,kunigus skirdavo į parapijas dvasininkų sesijai nutarus ir kandidatūrą pateikus sinodui), jiems atlyginimo nustatymas; pavedimas naudotis parapijos žeme, turtu ir pan.; teikė paramą studentams, našlėms, kunigams, evangelikų reformatų organizacijoms; rinko bažnyčios vykdomąjį organą – Kolegiją, kontrolės komisijas, sudarė kitas reikalingas komisijas, steigė įvairius fondus. Dar sinodas renka savo vyriausią dvasininką – superintendentą (dar vadinamas generali­niu superintendentu), kuris yra ir Kolegijos viceprezidentas. Sinodui rūpėjo ir švietimo klausimai, taip pat siekė palaikyti glaudžius santykius su valdžios institucijomis, kitomis religinėmis bendruomenėmis, ypač protestantais. Sinodas priimdavo ateinantiems metams sąmatą, kurią pavesdavo vykdyti Kolegijai. Sąmatą sudarydavo išlaidos (paprastosios ir nepaprastosios) ir pajamos (paprastosios ir nepaprastosios).[2]

ŠaltiniaiKeisti

NuorodaKeisti