Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia

56°12′17″š. pl. 24°46′01″r. ilg. / 56.204613°š. pl. 24.767078°r. ilg. / 56.204613; 24.767078

Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia
Tikėjimo srovė liuteronai
Savivaldybė Biržų rajonas
Gyvenvietė Biržai
Adresas Kilučių g. 5
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1895 m.

Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia – veikiantys evangelikų liuteronų maldos namai Biržuose, Kilučių g. 5.

2013 m. rekonstruota ir pašventinta mūrinė bažnyčia šiuo metu įsikūrusi parapijos buvusiame vargonininkų name. Vokietijos liuteronų bažnyčių organizacijos „Gustav Adolf Werk“ ir „Martin Luther Bund“ padėjo iš esmės atnaujinti šią bažnyčią. Pastatytas iš JAV atsiųstas altorius, sakykla ir krikštykla, iš Vokietijos atvežti vargonai, kuriuos 2011 m. padovanojo kunigo našlė iš Berlyno Angela Jaenicke. Antrajame bažnyčios aukšte įrengtas butas parapijos kunigui.

Senoji evangelikų liuteronų bažnyčia stovėjo netoli Biržų tvirtovės, dabartinėje J. Janonio aikštėje. Ji buvo mūrinė, baltai tinkuota, vienabokštė, turėjo 250 sėdimų vietų. Nugriauta 1961 m.

2021 m. senosiose evangelikų reformatų ir liuteronų kapinėse (J. Nastopkos g.) buvo perlaidoti palaikai, 2020 m. rasti archeologinių tyrimų metu J. Janonio aikštėje, buvusios bažnyčios šventoriuje.[1]

Senoji evangelikų liuteronų bažnyčia

Istorija redaguoti

Į Biržus kėlėsi gyventi išeiviai iš Vokietijos bei Kuršo ir Livonijos, kuriose vyravo liuteronų tikėjimas. Be Biržų miestiečių, liuteronų bažnyčios reikėjo ir šį tikėjimą išpažįstantiems pirkliams bei Radvilų kariuomenėje tarnavusiems vokiečių pėstininkams. Nuo pat įsikūrimo liuteronų bažnyčia buvo vadinama „saksų“, t. y. vokiečių bažnyčia. Ši parapija nuo seno buvo bene gausiausia Lietuvoje. 1908 metais joje buvo apie 4500 parapijiečių, iš kurių buvo 300 vokiečių, o likusieji – latviai. Todėl vėliau žmonės ją ėmė vadinti ne „saksų“ (vokiečių), o „latvių“ bažnyčia.

„Saksų“ bažnyčia Biržų inventoriuje minėta jau 1611 m. užėmusi 40 margų sklypo plotą. 1625 m. liuteronų bažnyčią švedai sudegino. Radvilų raštuose jau kalbama apie „seną“ saksų bažnyčią miesto centre, kurios vietoje rengiamasi įkurti turgaus aikštę. Tačiau buvo skirta lėšų, ir 1636 m. bažnyčia atstatyta senoje vietoje miesto centre.

Po to dar kelis kartus nukentėjo nuo gaisro 1667 m. ir vėliau. Bažnyčioje pamokslai buvo sakomi lenkiškai ir vokiškai. 1704 m. per miesto apgulimą švedai bažnyčią sudegino, o nauja medinė bažnyčia pastatyta 1710 m. Tačiau 1741 m. lenkų kareiviai vėl sudegino bažnyčią, o katalikų vyskupas ją atstatyti uždraudė.

1771 m. ji priklausė Rusijos vietininkui Varšuvoje. Suremontuota medinė bažnyčia greitai po to vėl buvo apgriuvusi, parapijos darbas buvo suvaržytas, o pamaldos vyko klebonijoje. 1845 ir 1846 m. laisvanoriškų parapijiečių aukų ir valstybinės rinkliavos dėka buvo pradėta statyti nauja mūro bažnyčia ir kiti reikalingi klebonijos pastatai. Tačiau bažnyčia ir bokštas buvo pastatyti tik 1853 m. o 1859 m. buvo galima įrengti naujus vargonus. 1895 m. rugpjūčio 20 d. įvyko bažnyčios pašventinimas. Bažnyčia šioje vietoje išsilaikė iki nugriovimo sovietmečiu.

Per II pasaulinį karą, 1944 m. bažnyčia buvo apgriauta, nuniokota gaisro. Bokštas ir sienos išliko sveikos, todėl vietos liuteronai ėmėsi žygių jai atstatyti. Šiems darbams parapijiečiai privežė rastų, tačiau tuometinė miesto valdžia bažnyčios atstatyti neleido, nors buvo prašoma keletą metų. Pamaldos vyko zakristijoje. Ant bažnyčios sienos kabojo lenta su užrašu apie jos architektūros paminklo statusą. Deja, šis užrašas nieko nepadėjo, ir vietinė miesto valdžia šį statusą panaikino. 1961 m. kovo 29 d. bažnyčia buvo nugriauta iki pamatų. Nugriautos bažnyčios plytos buvo panaudotos kaip statybinė medžiaga Vytauto gatvėje statomiems namams. Dalis liuteronų šventoriuje buvusių antkapių ir grindinio akmenų atsidūrė ir 1965 m. supiltuose estrados pylimuose. Po to pamaldos vyko pas žmones namuose ir kai kada Evangelikų reformatų bažnyčioje. Vėliau, pamažu iškėlus gyventojus iš parapijai priklausiusio namo, – Kilučių gatvėje.


Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigai:[2]

Andreas Poabsky

Johnas Coperus

David Gerling 1642-1668 m.

Johann Tymann 1668-1673 m.

Ernst Tymann 1673-1688 m.

Georg Wasutta 1688-1711 m.

Georg Sartori 1711-1723 m.

Andreas Christoph Kleinenberg 1723-1735 m.

David Pflugradt 1735-1737 m.

Michael Theophil Jordan 1737-1754 m.

Cark Friedrich Wagenfeil 1754-1785 m.

Joachim Heinrich Wewell 1785-1827 m.

Šaltiniai redaguoti

Nuorodos redaguoti