Bavarijos kunigaikštystė

Bavarijos kunigaikštystė arba Bavarijos hercogystė (vok. Herzogtum Baiern) – Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė, su pertrūkiais egzistavusi 907–1623 m. Jos pagrindinės teritorijos koncentravosi istoriniame Bavarijos regione, dab. Bavarijos žemės rytinėje dalyje.

Herzogtum Baiern Bavarijos kunigaikštystė
Rytų Frankų karalystės dalis (iki 962 m.) Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė
← 907 – 1623 →
Herbas
Location of Kunigaikštystė Šventojoje Romos imperijoje apie 1000 m.
Sostinė	Rėgensburgas (iki 1255 m.), Miunchenas (nuo 1505 m.)
Kalbos	lotynų, vokiečių
Valdymo forma	monarchija
Bavarijos kunigaikščiai
907–937 (pirmasis)	Arnulfas I
1579–1623 (paskutinis atskiras)	Maksimilianas I
Era	viduramžiai, naujieji laikai
- Atkurta	907 m., 907
- Tapo kurfiurstyste	1623 m.

Šis straipsnis – apie valstybę, atkurtą 907 m. Apie ankstesnę bavarų valstybę žiūrėkite straipsnį Bavarų kunigaikštystė

Istorija

Iki įkūrimo

VI–VIII a. būsimosios kunigaikštystės teritorijoje egzistavo gentinė Bavarų kunigaikštystė, kuri panaikinta jos teritorijas įjungiant į Frankų imperiją 788 m. Karolingai, valdę imperiją, siekė jos centralizavimo, į buvusias genčių valdas skirdami prefektus, tiesiogiai pavaldžius centrinei Imperijos valdžiai. Nepaisant to, Bavarija kaip atskira feodalinė valda išliko. Jau 825 m. ją kaip savo valdą valdė Karolingų atstovas Liudvikas Vokietis, kuris tapęs Rytų Frankų karaliumi Bavarijoje paskyrė savo įpėdinį Karlomaną, iš kurio valdžią 880 m. paveldėjo jo sūnus Arnulfas Karintietis.

Visi šie Bavarijos valdytojai, neretai titulavęsi Bavarijos karaliais, rūpinosi savo valdomis. Kovų su slavais (karantanais) metu Bavarijos valdos buvo išplėstos į rytus ir didžiausios ekspansijos laiku, apie 880 m. siekė Dunojų rytuose. Šios prijungtos teritorijos buvo valdomos kaip Bavarijai pavaldžios Karantanija ir Rytų marka. Tačiau IX a. pabaigoje šias teritorijas nusiaubė madjarai, kurie atėmė iš Bavarijos ryčiausias teritorijas, o likusiose buvo suformuotos sukarintos markos.

Ankstyvoji raida

Rytų Frankų karalystėje intensyvėjo feodaliniai procesai. Jie lėmė senųjų gentinių kunigaikštysčių atkūrimą de jure X a. pradžioje. Bavarija atkurta kaip viena iš 5 jos dalinių kunigaikštysčių (vok. Stammesherzogtum) (kitos buvo Frankonijos, Švabijos, Saksonijos ir Lotaringijos kunigaikštystės).

Pirmuoju kunigaikščiu tapo Karintijos markgrafo Luitpoldo sūnus Arnulfas Blogasis. Bavarijos dinastija Luitpoldingai buvo viena stipriausių Rytų Frankų karalystėje, kuri 962 m. tapo Šventąja Romos imperija. Todėl karalystę valdant Saksonijos Liudolfingams, šie ne kartą siekė sumažinti jų valdžią, silpnindami dinastiją.

Po 948 m. Bavarijoje įsigalėjo Liudolfingų atšaka, kuri sustiprino kunigaikštystę: 952 m. prisijungė Veronos marką, sutramdė madjarus ir atkūrė ramybę rytinėse teritorijose. Tai buvo didžiausias kunigaikštystės išsiplėtimas per visą istoriją. Nepaisant to, kad Bavarijos Liudolfingai buvo susiję giminystės ryšiais su Imperijos valdančiąja dinastija, jie ne kartą rengė sąmokslus prieš imperatorių. Po nepasisekusio sąmokslo 976 m. imperatorius Otonas II nubaudė Bavarijos kunigaikštį Henriką II, jo pietines ir rytines žemes (Krainos, Vindijos, Istrijos, Savijos, Veronos ir kitas markas) atskirdamas kaip Karintijos kunigaikštystę. Taip Bavarija neteko pusės savo teritorijos.

Po šio smūgio Bavarija nebesugebėjo atsitiesti. Pasibaigus vietinei Liudolfingų linijai čia neįsitvirtino pastovesnė vietinė dinastija, ir ją pakaitom paveldėdavo įvairios giminės: Salijai, Liuksemburgai, Econenai. Nepastovus paveldėjimas kunigaikštystėje lėmė jos silpimą.

Galiausiai 1070 m. Bavarija atiduota iš Italijos kilusiam Velfui, kuris įtvirtino Velfų dinastiją, valdžiusią 110 m. Velfai stiprino savo pozicijas, ir galiausiai be Bavarijos užvaldė ir Saksoniją. Tuo metu vykusiuose Investitūros karuose jie palaikė Popiežiaus pusę ir kariavo su imperatoriais, kurių valdžios centras buvo Frankonijoje ir Švabijoje. Tuo metu Bavarijai priklausiusioje Rytų markoje sustiprėjo Babenbergai, kurie naudojosi nesutarimais tarp Velfų ir imperatorių ir keletą kartų sugebėjo paimti Bavarijos sostą.

Vitelsbachai

Galiausiai 1180 m. ilguose karuose pergalę šventė imperatorius, kuris atėmė Bavariją iš paskutiniojo Velfo Henriko Liūto. Bavarijos sostas atiduotas vietinei didikų giminei Vitelsbachams. Ši dinastija atnešė pastovumą ir klestėjimą, ir išlaikė valdžią Bavarijoje iki pat 1918 m.

Nepaisant to, įsišaknijęs feodalizmas spartino feodalinį susiskaldymą. Kadangi Vitelsbachai neturėjo įsitvirtinusių sosto paveldėjimo tradicijų, jau 1255 m. vieninga Bavarijos kunigaikštystė panaikinta, ją padalijant į Aukštutinės Bavarijos ir Žemutinės Bavarijos kunigaikštystes. Maždaug tuo metu nuo Bavarijos nepriklausoma tapo Zalcburgo arkivyskupystė.

Padalinta Bavarija 1392–1506 m.

Abi Bavarijas 1340 m. suvienijo Aukštutinės Bavarijos Liudvikas, vienintelis Bavarijos kunigaikštis, turėjęs ir imperijos sostą (1328–1347). Jam valdant Vitelsbachai išplėtė savo valdas į Brandenburgą, Tirolį, Žemutines provincijas, tačiau jau po jo mirties dauguma valdų buvo prarastos. Be to, 1392 m. Bavarija ir vėl padalinta į keturias dalis: čia susiformavo kunigaikštystės Bavarija-Straubingas, Bavarija-Landshutas, Bavarija-Ingolštadtas ir Bavarija-Miunchenas, kurios tarpusavyje kovojo.

1506 m. Bavarijos-Miuncheno kunigaikštis Albrechtas IV baigė susiskaldymą vėl atkurdamas Bavarijos vienybę. Nuo 1500 m. Bavarijos kunigaikštystė sudarė pagrindinę dalį Bavarijos imperinėje apygardoje.

1623 m. Bavarijos kunigaikštis Maksimilianas I gavo kurfiursto titulą, ir kunigaikštystė tapo Bavarijos kurfiurstyste.

Nuorodos

• Bavarijos valdovai